Šiluva maldininkų atakuojama ne tik per garsiuosius atlaidus. Nemažai čia nuolat atvykstančiųjų prašo Marijos padaryti stebuklą – išgydyti. Niekas negali pasakyti, kaip tai nutinka, tačiau pasveikstančiųjų esą šimtai. Požeminės srovės? Pagonybės dvasios? Malda? Tikėjimas? Nežinia, nes pagyjama ir per atstumą. Stebuklų patiria net tie, kurie apie Šiluvą nieko nėra girdėję.
„Tai priklauso ne nuo mūsų”, – tik priduria monsinjoras Eduardas Simaška, 98 metų Šiluvoje gyvenantis kunigas, savo ranka į knygą surašęs apie 450 atvejų, kai žmonės pagijo melsdami sveikatos Šiluvos Marijos. Ant Šiluvos koplyčios auksinėmis raidėmis šviečia: „Sveikata ligonių (lot. sanitas infermorum).” Pats kunigas nėra patyręs stebuklų, tačiau nemažai netikėtų išgijimo atvejų girdėjo iš pačių ligonių lūpų.
Pirmasis stebuklas
Kodėl čia? Kodėl Marija? Ar Lietuva tikrai Marijos žemė? E.Simaška priminė, kad Šiluvoje 1608-aisiais apsireiškė Marija. Tai pirmasis apsireiškimas Europoje ir vienas iš penkių, oficialiai pripažintų Katalikų Bažnyčios.
Sutapimas ar faktas, bet Marija Šiluvoje apsireiškė kaip tik tada, kai katalikybei šiame krašte kilo pavojus išnykti. Tą istoriją kunigas E.Simaška papasakojo tarsi maldai sudėjęs rankas. 1457 metais dvarininkas Petras Gedgaudas Šiluvoje pastatė pirmą katalikų bažnyčią. Skyrė jai žemės ir iš Vilniaus parvežė Marijos paveikslą. Legenda (tai nėra įrodyta) byloja, kad tokį paveikslą yra nupiešęs evangelistas Lukas. Tai buvusi to kūrinio kopija, parvežta iš Vilniaus, o į Vilnių – iš pačios Romos.
Vėliau vietos bajorai važiavo studijuoti į Vokietiją. Ten mokydamiesi perėmė protestantizmą. Bajorai grįžo namo jau kalvinistai. Sulygino su žeme katalikų bažnyčią ir už pusantro kilometro pastatė savąją. Iš pirmos Šiluvos šventovės liko tik plikas laukas ir akmuo.
Prabėgo daug metų. Vieną kartą, 1608-aisiais, piemenys ant to akmens pamatė stovinčią ir verkiančią gražią šviesią moterį su kūdikėliu ant kairės rankos. Vaikai išsigando ir pasikvietė kalvinistų katekizmo mokytoją. Tas atbėgęs irgi tą patį pamatė. Mokytojas paklausė, ko moteris verkia? Ši atsakė, jog čia buvo garbinamas jos sūnus, o dabar tik ariama ir sėjama.
Tuo metu apylinkėse dar gyveno labai senas aklas žmogus. Senukas atsiminė čia buvus bažnyčią ir Marijos paveikslą joje. Žmonės atvedė neregį prie akmens ir įvyko pirmasis stebuklas – jis atgavo regėjimą.
Vėliau po akmeniu buvo aptikta skrynia, joje sulankstytas Marijos paveikslas ir svarbiausia – dokumentai, kuriuose Gedgaudas skyrė katalikams žemės. Netrukus iš Varnių atvyko toks kanauninkas Kazakauskas. Jis paėmė visus dokumentus, ištardė liudininkus, liepdamas prisiekti, ir per teismą atsiėmė iš kalvinistų žemę. Paskui senosios šventovės vietoje pastatė medinę koplyčią. Daug žmonių joje netilpo, tad netoliese iškilo ir medinė bažnyčia. Vėliau buvo pastatyta didelė medinė koplyčia, kuri stovėjo iki šiandieninės.
Stebuklingi išgijimai nesiliovė, todėl žmonės pradėjo plūsti į Šiluvą net iš Rytprūsių. Yra fiksuotas oficialus Kionigsbergo protestantų pastorių skundas, kad jų bendruomenės nariai dar laikosi senojo tikėjimo ir važiuoja melstis į Šiluvą.
Išgelbėjo vaikus
Mūrinė bažnyčia Šiluvoje pradėta statyti XVIII šimtmetyje, o 1785 metais baigta. Laikai keitėsi, tačiau Šiluvoje visuomet vyko netikėti dalykai. Stebuklingu laikomas Marijos paveikslas dengtas auksu ir sidabru iš tikinčiųjų suneštų vadinamųjų votų. Malonę patyrę ir norėdami atsidėkoti žmonės palieka prie jos paveikslo ar altoriaus įvairių brangenybių.
Kunigas E.Simaška savo akimis matė, kaip viena mokytoja nusikabino nuo kaklo auksinį smuikelį ir paliko jį Marijai prie senojo altoriaus. Taip moteris atsidėkojo už grąžintą sveikatą. Senasis altorius, kryžius ir dėžė, kurioje buvo sulankstytas paveikslas, dabar saugomi Šiluvos bažnyčioje – didžiojo altoriaus dešinėje esančioje patalpoje. Kunigas supranta tokią žmonių dėkingumo išraišką.
„Kaip jiems nesijausti dėkingiems ir netikėti. Štai vienai mažai mergaitei ant akies voko krašto išaugo spuogelis – miežis. Klaipėdoje gydytojas apžiūrėjo ir sako: „Čia atbulinis miežis. Jo viršūnė auga į vidų. Toks pagydomas tik operuojant. Bet dar anksti.” Liepė dešimt dienų miežį „paauginti”.
Mergaitės močiutė išsigando – pjaus anūkei akį. Sako, šaukimės Šiluvos Marijos. Keliais apeisime kelis kartus bažnyčią. Motina su močiute taip ir padarė – meldėsi, kasdien kalbėjo rožinį. Po dešimties dienų mama nuvežė dukrą pas tą patį gydytoją. Šis klausia: „Kuo gydėt? Miežio jau nebėra, sunyko.” Mergytė pagijo, o moterys dar ilgai iš dėkingumo vaikščiojo keliais apie altorių. Jei tokių dalykų čia nevyktų, žmonės ir nesiveržtų”, – pasakojo E.Simaška. O šiemet nuvežė jį pas ligonį į Tytuvėnus. Ten gyvenanti senutė papasakojo kunigui savo nutikimą. Kadaise ji Tauragės ligoninėje gimdžiusi. Daktaras atnešė kūdikį ir įspėjo: mergytė negyvens. Smegenys aplietos krauju. Moteris, gulėdama lovoje, pradėjo labai melstis Šiluvos Marijai, kad mažylė pasveiktų. Prisižadėjo nuo miško keliais nueiti į koplyčią – nemenkas atstumas. Po dienos daktaras vėl atnešė dukrytę, tik labai nustebęs. Stebuklas – pasveiko.
Tuo istorija nesibaigė. Kai tai mergytei buvo dešimt metų, jai ant rankos užaugo gumbas. Moteris su dukrele vėl važiuoja į Šiluvą. Sako mažajai: „Birute, kai eisi keliais aplink Marijos altorių, vis pridėk ranką prie prie to akmens.” Mergaitė taip ir padarė. Grįžtant namo autobusu ji sušuko: „Mama, mano ranka sveika.”
Tikrasis gydytojas yra vienas
Vis kirba mintis rasti tikrąjį išgijimų šaltinį. Dabar madinga ieškoti įvairių nematomų energetinių laukų, kreipti dėmesį į simbolius ir laimę lemiančius amuletus. Dar vieni tvirtina, kad svarbiausia – labai norėti pasveikti. Kitaip sakant, tikėti galima bet kuo, tačiau reikia nepaprastai norėti pasveikti.
Kunigas prisiminė vieną moterį, kuri ateidavo į bažnyčią šlubčiodama. Ji vis dejuodavo, kad ant kojų neužgyja žaizdos. E.Simaška pasiūlė moteriai kreiptis į gydytoją.
Pats monsinjoras iki šiol pasitiki medikais ir klusniai vartoja visus jų skirtus vaistus. Patarė moteriai nedelsti – skirs vaistų, o gal ir operuos. Ši atsakė kunigui jau turinti gydytoją. Vieną sykį išgydė. Jei bus verta, vėl išgydys.
Moteris papasakojo kunigui, kad vaikystėje jai pradėjo skaudėti veidą. Kaimynės tvirtino, jog tai rožė. Gydė užkalbėtoja, skyrė vaistų. Tačiau veidas ištino ir mergaitė visiškai apako. Turėjo lankyti pradžios mokyklą, tačiau buvo priversta sėdėti namie.
Kartą atėjo elgeta. Sukalbėjo poterius, pasiėmė auką ir paklausė, ko ta mergaitė taip kampe sėdi. Motina viską papasakojo. Elgeta pasiūlė nuvežti mergaitę į Šiluvą – gal pagis.
Motina paklausė ir jau pirmą sekmadienį nuvežė ten mergaitę. Prieš Mišias zakristijonas skambtelėjo varpeliu. Sulig tuo garsu mergaitė praregėjo. Ji prisiminė prieš save išvydusi paltą, nusėtą smulkių vandens lašelių, – turbūt lietus lijo. Prisipažino motinai viską matanti.
Prišaukė iš Anglijos
O gal viskas sukurta pagoniškojo prado pagrindu? Marija apsireiškė ant akmens – gal senovės lietuviai čia jau anksčiau išgydavo, ir Marija niekuo dėta. Monsinjoras pašoka nuo kėdės ir veda prie sienos, ant kurios – kelios nuotraukos iš Jono Pauliaus II vizito. „Pasitikau popiežių koplyčioje vienas. Jis sukalbėjo maldą. Pradėjau jam aiškinti, kas pavaizduota ant koplyčios freskų. Sakau, žmonės eina keliais aplink altorių ir bučiuoja akmenį, ant kurio stovėjo Marija. Popiežius tuojau pat atsiklaupė ir pabučiavo akmenį. Dabar popiežiaus pėdomis žengiu ir aš – nueinu į koplyčią ir pabučiuoju akmenį”, – prisipažino dvasininkas.
Gal žmonės pasveikdavo ir anksčiau, tačiau jokių duomenų apie tai nėra. Faktas tik tai, jog Bažnyčia taip lengvai nepripažįsta apsireiškimų. Žmonės mato Mariją daug kur, bet oficialiai pripažintos tėra penkios vietos.
Pasak pašnekovo, čia atvyksta visokių žmonių. Vienas mokytojas iš Ukmergės ilgai vaikščiojo aplink Marijos altorių koplyčioje ir vis sustodavo prie akmens. Sakė, Marija ir dabar čia stovinti. „Pats nieko nemačiau ir nejaučiau. Ką galėjau jam pasakyti – gal ir stovi, ką aš žinau. Kiek gyvenau Šiluvoje, nieko nemačiau, tik iš kitų pasakojimų išgirstu”, – kalbėjo E.Simaška.
Kunigas mano, jog mes per mažai pasauliui pasakojame apie Šiluvą. Čia nutinka tokių pat nuostabių dalykų, kaip ir Lurde ar Fatimoje. Žmonės labai meldžiasi ne tik Marijos koplyčioje, bet ir prie senojo altoriaus, kur stovi Marijos statula. Ji buvo užsakyta ir parvežta iš Anglijos.
Yra užrašytas pasakojimas, kad viena sunkiai serganti anglė, nesulaukdama pagalbos iš gydytojų ir visiškai nieko nežinodama apie Lietuvą, susapnavo keistą dalyką. Sapne jai buvo pasiūlyta važiuoti į Londono statulų fabriką ir ten pasimelsti prie Šiluvos Marijos. Vos atsibudusi moteris išskubėjo, tačiau pavėlavo – meistrai pasakė, jog užsakymas jau iškeliavo į Lietuvą. Anglė ryžosi važiuoti į Šiluvą. Pasimeldė, kaip buvo liepta, ir pagijo.
Kunigas E.Simaška negali paaiškinti, kaip nutinka tokie stebuklai, tačiau sako, kad statula, akmuo ar paveikslas yra tik stabai. „Gyvoji Marija – už mūsų supratimo ribų. Žmonės meldžiasi jai, vaizduoja sau šventus dalykus. Taip atsiranda šventųjų statulos ir paveikslai. Štai dailininkas Šiluvos Mariją ir freskas nupiešė tokias, kokias pats įsivaizdavo”, – aiškino pašnekovas.
Atsivertimas
Keletą popiežių pergyvenęs monsinjoras E.Simaška savo kambarėlyje turi pasikabinęs net kelių jų palaiminimus. Gimė prie Pijaus X. Paskui buvo Pijus XI ir XII. Vėliau – Paulius VI. Jo palaiminimas E.Simaškai skirtas per 40 metų kunigavimo sukaktį. Jonas Paulius II pasveikino kunigystės penkiasdešimtmečio proga, o dabartinis Benediktas XVI – 70 metų kunigystės proga.
Kunigas džiaugiasi, kad jam, gimusiam labai religingoje katalikų šeimoje, neteko spręsti tikėjimo problemų. Dabar E.Simaška konsultuoja jaunus, dar neapsisprendusius kunigus, kuriems dažnai kaip pavyzdį perduoda savo patyrimą. Jis įsitikinęs, kad nėra vieno būdo Dievui rasti. Dažniausiai Dievas pats mus randa ir pasirenka.
„Važiuoju kadaise namo iš Šiluvos – laukiu autobuso. Dar čia nekunigavau. Žiūriu, toks vyras su pusmaišiu stovi. Pasisakė, kad važiuoja į Suvalkiją, o Šiluvoje pas zakristijoną gauna nuvarvėjusių žvakių lašų. Juos išlydo, išvalo ir pasidaro žvakių. Ir pavardę atsimenu – Kazimieras Tirva. Žmogus išsikalbėjo. Papasakojo, kad pirmųjų kolūkių laikais visi labai skubėdavo pjauti javus ir kulti arklinėmis mašinomis. Kazimieras mūvėjo plačias kelnes ir kūlimo mašina jas įtraukė. Kol sustabdė arklius, abi kojas sulaužė keliose vietose. Nuvežė į Kėdainių ligoninę, sugipsavo. O šalia jo gulėjo dar vienas nelaimėlis – Juozas Plaučiūnas. Jam traktorius sulaužė kojas. Abu sugipsuoti gulėjo apie mėnesį. Kentėjo baisius skausmus. Kartą atvažiavo iš Maskvos profesorius. Apžiūrėjo ligonius ir pasakė: „Jūs ne maži vaikai, todėl pasakysiu tiesiai į akis – savo kojomis nebevaikščiosite”, – prisiminė dvasininkas.
Gydytojai išvažiavo. Juozas prasitarė Kazimierui, kad dabar belieka kreiptis į Šiluvos Mariją. Ji kai kuriuos pagydanti. Gal ir juos pagydys. Kazimieras nei apie Šiluvą, nei apie apsireiškimus nieko nebuvo girdėjęs, todėl tik ištarė: „Kreipkis, jei taip nori.” Juozas taip ir padarė – guli lovoje, šnabžda maldas. Rytą jau paprašė slaugių duoti jam ramentus. Sakė, gerai jaučiasi. Pradėjo kojas šiek tiek priminti.
Menkai tokiais stebuklais tikintis Kazimieras taip pat puolė melstis ir atgailauti, kad anksčiau to nedarė. Kitą dieną ir jis paprašė ramentų. Dar kurį laiką pagulėję ligoninėje abu vyrai atsistojo ant kojų ir pradėjo vaikščioti. „Kaip manai, kur Kazimieras pirmiausia nuvažiavo grįžęs iš ligoninės? Į niekada nematytą Šiluvą padėkoti Marijai už išgydymą”, – pridūrė E.Simaška.
Baigęs pasakojimą kunigas pradėjo ruoštis dvyliktos valandos Mišioms, kurias dar pats aukoja. Tik apgailestavo, kad nufotografuoti mažai ką pavyks – visur remontas, užrakinta. Tačiau įvyko mažas stebuklas: lyg tyčia tą dieną Marijos koplyčia ir remontuojamos bažnyčios patalpos, kuriose yra senasis altorius, buvo atrakintos.