Ar spiritas pakeis benziną?

Jau nebe pirmą dešimtmetį visame pasaulyje sklando idėja sulaikyti šuoliuojančias benzino ir dyzelino kainas gaminant biologinius degalus. Pateikiama įvairiausių argumentų už tokių degalų naudojimą, pradedant ekologija, baigiant ekonomija.

Ir Lietuvoje neatsiliekama nuo pasaulinių tendencijų. Antai neseniai naftos ir dujų bendrovė LIETUVA STATOIL vienoje savo degalinių net pradėjo prekiauti „aplinką tausojančiu benzinu – bioetanoliu E85”. Naftininkai drąsiai pareiškė esą įsitikinę, kad naujieji degalai „gerokai sumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų, azoto oksido ir sieros oksido išmetimą į aplinką…” Nors, realiai vertinant padėtį, apie teršalų „geroką sumažinimą” kalbėti ankstoka.

Visų pirma, į bet kurį automobilį jų neįpilsi, antra, kainų skirtumas tarp tradicinio benzino ir bioetanolio nėra jau toks didelis (vos 25 centai), kad apsimokėtų pirkti automobilį, turintį specialų variklį.

Optimizmas

Dabar pasaulinė energetika vos per metus sunaudoja tiek naftos, kiek gamtai pagaminti prireikė milijono metų! Tad nenuostabu, kad daugelis pasaulio didžiųjų politikų prakalbo apie išskirtinį biologinių degalų vaidmenį, o nacionalinės vyriausybės – apie ketinimus gerokai didinti jų gamybą.

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso pabrėžė Europos, kaip misionierės, vaidmenį šioje srityje. Pasak jo, būtent Europa privalo vesti paskui save likusį pasaulį prie beangliavandenės ekonomikos ir kur kas didesnės biodyzelino gamybos bei vartojimo.

JAV prezidentas George’as W.Bushas paragino verslininkus investuoti milžiniškas lėšas į naujas etanolio gamybos technologijas ir naudoti tai gamybai absoliučiai viską – „pjuvenas, drožles, žolę, žemės ūkio produkcijos atliekas…”

Biologinių degalų gamybos programos pradėtos įgyvendinti visose didžiosiose valstybėse, įskaitant Kiniją ir Indiją. Pavasarį apie ketinimus biodyzelinu keisti tradicinį dyzeliną pareiškė Malaizijos vyriausybė. Toliausiai už visus pažengė mūsų Baltijos kaimynė Švedija. Ji paviešino drąsius planus iki 2020 metų visiškai (!) atsisakyti naftos.

Net naftos turtingose šalyse – Norvegijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose – pradėjo veikti vyriausybinės programos, kurių tikslas – smarkiai išplėtoti alternatyvinių degalų gamybą. Neatsilieka ir Vakarų žiniasklaida. Per ją nusirito galinga informacinė banga „Skubiai pereikime prie biologinių degalų!”

Nauja karštligė jau sukėlė OPEK valstybių nepasitenkinimą. „Vos tik pamatysime, kad realiai pereinate prie biologinių degalų, tuojau pat sumažinsime investicijas į naftos gavybą. Tuomet dabartinės jos kainos jums atrodys nepaprastai mažos”, – tokiais žodžiais sudrebino pasaulį šio naftos kartelio generalinis sekretorius Abdalla Salem El-Badri.

Tačiau statistika tokia: biologinių degalų gamyba siekia dešimtis milijonų tonų ir kasmet didėja 20 procentų. Net galingiausi naftos koncernai, iki šiol atsargiai vertinę alternatyvios energetikos galimybes, investuoja į biologinius degalus milijardus eurų ir dolerių.

Tai gal pasaulis iš tikrųjų stovi ties naujos ekonomikos slenksčiu? Ar biologiniai degalai nepadės sumažinti naftos produktų kainų?

Garbinga praeitis, didinga ateitis?

Biologiniu kuru neretai vadinama visa organika, iš kurios galima gauti energiją. Tai ir presuotos pjuvenos, kuriomis kūrenamos katilinės, židiniai ar krosnys, ir paprasčiausios malkos, šiaudai, smulkintos vytelės, ir kita. Lietuvoje šis verslas gana gerai išplėtotas. Įvairiais skaičiavimais, iki 15 proc. šilumos gaminama iš miško kirtimo, medienos apdirbimo pramonės atliekų – pjuvenų, drožlių, smulkintų žilvičių ir kitų menkaverčių krūmokšnių. Tai daug. Tačiau šiandien šia tema nešnekėsime.

Kalbėdami siauresniu, ekonominiu, požiūriu apie biologinį kurą paprastai turime galvoje technologinį produktą – iš chemiškai apdorotos biomasės gautą skystį ar dujas, kurie naudojami kaip degalai vidaus degimo varikliams. Praktiškai visi biologiniai degalai, gaunami iš žemės ūkio žaliavos, tai – bioetanolis ir biodyzelinas.

Bioetanolis yra ne kas kitas, o paprasčiausias techninis spiritas, alkoholinio rūgimo produktas, turintis organinio cukraus ir krakmolo. Jis paprastai gaunamas iš cukranendrių, rugių, bulvių, runkelių ir kitų produktų. Bioetanolio gamybos procesu, kitaip nei alkoholio pramonėje, naudojamos ne keturios ar penkios, o vos dvi rektifikacinės kolonos. Be to, galutinis produktas neturi vandens. Šis „techninis” spiritas ar jo skiediniai netinkami gerti ir vartoti maistui.

Biodyzelinas paprastai gaunamas iš tų žemės ūkio kultūrų, kuriose gausu aliejaus (rapsai, alyvinės palmės ir kt.). Beje, pirmi automobiliai buvo varomi ne kuo kitu, o būtent spiritu… Taigi tai dar kartą įrodo, kad nauja tėra pamiršta sena.

Nors šiaip bioenergetinio verslo pradininke pagrįstai laikoma Brazilija. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ši didžiulė valstybė praktiškai neturėjo savo naftos pramonės. Tačiau jos žemės ūkis buvo labai išvystytas. Tuomet vyriausybė ir priėmė programą, kurios tikslas – cukranendrių naudojimas alternatyviems degalams gaminti. Projektas buvo labai vykęs, itin sėkmingai plėtojamas, tad netrukus Brazilija tapo absoliučia bioetanolio gamybos lydere pasaulyje. Šioje šalyje daugiausia naudojama biologinių degalų – net 40 procentų.

Per pastaruosius kelerius metus stambia bioetanolio gamintoja tapo Amerika. Šio produkto gamybos apimtis JAV pasiekė Brazilijos lygį. Taip pat nemenką šuolį padarė ES valstybės, tačiau europiečiai daugiausia gamina biodyzeliną.

Didžiulės gamyklos statomos ir Kinijoje. Kinai užsimojo iki 2010 metų pasiekti, kad 15 proc. sunaudotų degalų būtų augalinės kilmės.

Aukštasis politikos pilotažas

Biologinius degalus Vakarų politikai dažnai prisimena dėl dviejų priežasčių. Grėsmingais tempais kylant naftos ir jos produktų kainoms pirmiausia į alternatyvius degalus žvelgiama kaip į panacėją, saugančią civilizaciją nuo tradicinių energijos šaltinių – naftos ir dujų – priklausomybės. G.Bushas tiesiogiai susiejo nacionalinių biologinių degalų gamybą su siekiu net dviem trečdaliais sumažinti naftos iš Artimųjų Rytų tiekimą.

Kitas didžiulis biologinių degalų pranašumas, anot jų šalininkų, yra ekologiškumas. Naudojant šiuos degalus net trečdaliu mažiau išmetama į aplinką kenksmingų atliekų.

Dar viena labai svarbi aplinkybė, kad nacionalinės gamybos stimuliavimas vietoj naftos importo skatina žemės ūkio verslą ir sukuria nemažai naujų darbo vietų agrariniame sektoriuje, kuriame nedarbo procentas paprastai būna gana didelis. Todėl siekdamos apsaugoti savo rinkas Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos už pigų brazilišką etanolį ėmė imti didžiulį muitą (net 15 eurocentų už litrą).

Dotacijos iškreipia verslą

Vis dėlto, kad ir kokie nuostabūs atrodytų biologiniai degalai,

labai abejotina, jog šios industrijos plėtra galėtų pasiekti tokį lygį, kad realiai sumažėtų naftos naudojimas pasaulyje. Didžiausios kliūtys šiame kelyje – grynai techninės problemos. Tai ir masiškas automobilių variklių modifikavimas, kad būtų galima naudoti etanolio prisotintus mišinius, ir keblumai važiuojant labai šaltu ar labai karštu oru, ir sunkus etanolio transportavimas vamzdynais, be to, kyla pavojus, jog tas techninis spiritas bus naudojamas maistui ir gėrimams gaminti. Taip, šios problemos gana sudėtingos, tačiau jos sėkmingai sprendžiamos ir nėra neįveikiamos. Kur kas rimtesni – ekonominiai barjerai.

Brazilijoje, kitose šalyse, kur šiltas ir saulėtas klimatas, pigi žemė ir darbo jėga, konkurencingą produktą galima gaminti net tuo atveju, jei pasaulinės naftos kainos kris iki 40 dolerių už barelį. Ten vietiniai biologiniai degalai tokie konkurencingi, jog daugiau kaip dešimtadalis jų eksportuojama.

Tuo metu išsivysčiusiose valstybėse, kad ir toje pačioje Europoje, kur klimatas daugiausia gana vėsus ir nepalankus atitinkamoms kultūroms auginti, etanolio savikaina smarkiai padidėja: JAV – beveik dvigubai, Europoje – bemaž trigubai. Čia biologiniai degalai tampa konkurencingi tik dėl didžiulės valstybės paramos visais technologinio ciklo etapais. Dotacijos mažina etanolio ir biodyzelino savikainą, skatina mažmeninę prekybą. Šių šalių vyriausybės investuoja milijardus į naujų technologijų kūrimą ir tobulinimą, ūkininkai, auginantys perdirbti tinkamas kultūras, gauna didžiules tiesiogines subsidijas. Europoje – 45 eurus už hektarą rapsų. Perdirbėjai įstatymais įpareigojami skiesti tradicinius degalus su „žaliuoju” produktu, jiems taip pat taikomos mokestinės lengvatos, suteikiamos tiesioginės subsidijos. Naujų Europos Sąjungos valstybių žemdirbiai tokios daugiaplanės paramos dar negauna, tačiau tai tėra laiko klausimas.

Kai kurių ES šalių degalinėse net turi būti biologinių degalų, o jų naudojimas skatinamas mokestinėmis lengvatomis – vartotojas visiškai atleidžiamas nuo fiskalinių rinkliavų. Antai Vokietijoje biologiniai degalai formaliai nė nelaikomi degalais, todėl atitinkamai neapmokestinami. Taikomos ir gana originalios priemonės. Pavyzdžiui, Švedijoje automobilių, varomų biologiniais degalais, savininkams nereikia mokėti stovėjimo mokesčio.