Bausmės. Ko mes siekiame?

Manoma, jog bausmė vaiko galvoje turi sukurti loginę konstrukciją: blogai elgiesi – skaudės. Fiziškai arba dvasiškai. Taigi bausmė suprantama kaip mokymo priemonė.

Psichologų duomenimis, žmogus 40-50 metų prisimena vaikiškas skriaudas. Jis prisimena ne tik patį faktą – bet iš naujo išgyvena (tik silpniau) tuos negatyvius jausmus, kuriuos jautė prieš keletą dešimtmečių. Netgi jo kūnas prisimena raumenų įtampą, kadaise sukeltą bausmių. Fiziškai baustus žmones psichologai nesunkiai identifikuoja iš jiems būdingos įtampos sprando bei pečių srityje, laikysenos ir eisenos. Mušami vaikai užaugę susiduria su rimtomis seksualinėmis problemomis (nesąmoningoji psichikos dalis „išmoksta“ neigti kūną).

Paveldas

Jeigu prisiminsime istoriją, turėsime pripažinti, kad, siekdami paklusnumo, vaikus tėvai mušdavo visais laikais ir visuose kontinentuose.

Vaikų psichologė Kristiane Basjuni rašo, kad praėjusių kartų tėvai buvo įsitikinę, jog vaiko auklėjimo tikslas – pažaboti jo autonominį „Aš“, priversti nuolankiai paklusti. Išmušti vaiko „kaprizus“ diržu buvo laikoma būtinybe. Psichologė pateikia pavyzdį iš Loido de Mozo knygos „Ar girdite, kaip verkia vaikai?“, iliustruojantį, kaip dažnai praeityje Europoje vaikai buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis: „Vienas vokiečių mokyklos mokytojas suskaičiavo, kad jis padarė 911.527 kirčių lazda, 124.000 kirčių šmaikštimi, 136.715 smūgių ranka ir 1.115.800 antausių. Kirčiai, dažniausiai sunkūs, paliekantys kraujosruvų, buvo taikomi nuo labai ankstyvo amžiaus. Jie buvo rutiniška vaikų gyvenimo dalis.“

Visa tai – praeitis. Nors šiandien ne visose šalyse galioja įstatymai, draudžiantys fizines bausmes, vaikus mušti jau „nebemadinga“. Dabar dažniausiai taikomi įvairūs teisių apribojimai. Tačiau problemos esmė nesikeičia – bet kuri bausmė gimdo pažeminimo, kaltės ir atstūmimo jausmą.

Psichologo I. Tatarskio nuomone, senovės rykštes šiandien mokyklose atstoja pažymiai. Įvertinimą vienu ar dviem balais mokinys paprastai suvokia ne kaip pedagogo pranešimą, jog darbas atliktas blogai, o kaip bausmę. „Absoliuti dauguma vaikų ir jų tėvų susirūpinę ne žiniomis, o pažymiais, – teigia psichologas. – Baudimas blogu pažymiu tvirkina mokytoją, nes dažną paverčia viešpačiu, jaučiančiu sadistinį pasitenkinimą savo visagalybe ir iš baimės tirtančio mokinuko vaizdu.“

Kas po to?

Sunku vienareikšmiškai vertinti bausmės pasekmes vaikui ir iš jo užaugsiančiam suaugusiajam. Čia būtina kompleksinė psichologinė konkretaus vaiko, jo tėvų ir tarpusavio santykių diagnostika. Psichologai, tyrinėjantys šią problemą, sako, jog vaikai, kurie buvo intensyviai baudžiami, dažnai užauga neiniciatyvūs, žemos savivertės, agresyvūs.

Tyrimų duomenimis, 98 proc. nusikaltėlių, nuteistų už smurtinius nusikaltimus, vaikystėje sistemingai patirdavo tėvų smurtą.

Pramogų draudimas, įvairių teisių suvaržymai, – tai racionalesnės auklėjimo priemonės, padiktuotos siekio ne išlieti pyktį, o paveikti vaiko elgesį. Vis dėlto bet kokia bausmė iš esmės yra energetinis smūgis, sukeliantis vaikui įvairialypius jausmus: nuoskaudą, apmaudą, gėdą, pyktį, bejėgiškumą, kaltę.

Kaltės jausmas – itin žalingas vaiko psichikai. Kaltė nesuformuoja naujo įgūdžio arba charakterio bruožo. Kaltam svarbu viena: kad jam atleistų (tėvai, viršininkas, sutuoktinis ir t.t.).

Bausmė gali atstoti savotišką indulgenciją: jeigu esi nubaustas, vadinasi, problema išspręsta, kaltę išpirko kančia, ir dabar viską galima pradėti iš naujo…

Kokią išvadą daro nubaustas vaikas? Kad suaugusieji jo nesupranta. Kad jais negalima pasitikėti. Nubaustam vaikui bausmė dažniausiai atrodo per didelė. Tuo tarpu tėvai jos poveikio deramai neįvertina. Pavyzdžiui, tėvų atsisakymas bendrauti, pačių vaikų liudijimu, yra didesnė bausmė nei niuksas į sprandą ar pramogų atėmimas.

Paauglį bausmė dažnai išprovokuoja desperatiškam protestui – tai gali būti ir užsisklendimas, ir bėgimas iš namų, „psichologinis pabėgimas“ su narkotikų pagalba, pasinėrimas į kompiuterinius žaidimus.

Kai kurie vaikai savo fantazijose patys baudžia tėvus arba mokytojus. Pasakyti apie tokią baisią nuodėmę nėra kam, ji vaiką slegia. Ką gi daryti? Reikia nubausti save – nusprendžia nesąmoningoji psichikos dalis, – tada palengvės. Šis procesas psichologų vadinamas autoagresija. Dažniausiai būtent taip gimsta neurozės, skrandžio opos, odos ligos, nervinės ir daugelis kitų psichosomatinių ligų.

Bausmė suaugusiųjų pasaulyje

„Ar ilgai ištvertumėte darbovietėje, kurioje jūsų pastangas viršininkas kasdien vertintų balais?“ – klausia psichologas I. Tatarskis.

Tyrimai rodo, kad bausmė nėra efektyvi elgesio korekcijos priemonė ir suaugusiųjų pasaulyje. Užfiksuota, kad daugiau kaip pusė suaugusių žmonių į nuobaudas reaguoja pykčiu ir pasipriešinimu (atviru arba paslėptu). Žmogus paprastai mano, kad su juo pasielgta neteisingai.

Pagal E. Berno teoriją*, mūsų vidinį pasaulį sudaro trys esminės dalys: tėviškoji – kuri aktualizuojasi, kai mes mokome kitus, rūpinamės kuo nors, baudžiame, vadovaujame, globojame; suaugusiojo dalis – kai analizuojame, suvokiame savo elgesį; vaikiškoji – kai žaidžiame, džiaugiamės, bijome, skundžiamės, paklūstame, prašome pagalbos etc.

Paradoksas: kai jūs baudžiate suaugusį žmogų, jis „virsta“ trejų metų „nesąmoningu“ vaiku, nors jūsų ketinimas – pažadinti jame atsakingą, analizuojantį savo elgesį „suaugusįjį“…

Iš to, kaip viršininkas elgiasi su pavaldiniais, galima spręsti, kaip jo tėvai su juo elgėsi vaikystėje.

O kaipgi kitaip?

Tėvai vaikus dažniausiai baudžia taip, kaip kadaise juos pačius bausdavo tėvai. Čia galima kalbėti apie negatyvų „šeimos scenarijų“. (Dažnai vyresnysis vaikas, mėgdžiodamas tėvus, šį scenarijų pritaiko net nesulaukęs savo vaikų gimimo – jaunesniam broliui ar seseriai.)

Apklausos rodo, kad daugelis žmonių, kuriuos vaikystėje tėvai baudė, bausmę laiko vienintele ir būtina poveikio priemone. Į klausimą, kam reikalinga bausmė, jie paprastai atsako klausimu: „O kaip kitaip?“

„Kaip paaiškinti vaikui, ko negalima daryti? Juk jis nesupranta loginių samprotavimų!“ – argumentuoja bausmių šalininkai.

Tai tiesa. Bet kodėl gi jūs manote, kad vaikas gali teisingai suprasti tai, ką norite pasakyti nubausdami?

Jūs norite, kad vaikas, pavyzdžiui, suvoktų: „Padarysiu blogai – man trenks“? Kuo remdamiesi jūs sprendžiate, kad jis samprotauja taip pat kaip jūs?

Jeigu jūs norite pakeisti netinkamus vaiko veiksmus, prisiminkite, kad jis gyvena vizualiajame pasaulyje. Kartais vietoje bausmės ir loginio paaiškinimo (kuris neefektyvus, jeigu vaikas įsiaudrinęs) jūs galite paprasčiausiai paimti jį ant rankų ir nuraminti nukreipę dėmesį kitur. Įjunkite fantaziją!

Tėvai, netaikantys bausmių metodikos, visiškai neslepia savo negatyvių jausmų. Jie išreiškia savo nusivylimą, kančią, pasipiktinimą, apgailestavimą, bet ne kaltinimą. Jų nepasitenkinimas vaikui yra tiksliausias rodiklis, kad jo elgesys nepriimtinas. Neieškokite kaltų – ieškokite vaistų, sakė Henris Fordas.

Bausmės taikymas – tai bejėgiškumo pasireiškimas. Bausdami jūs pasirašote po faktu, jog nesugebate būti geri auklėtojai.

„Būna situacijų, kai vaikas, rodos, pats provokuoja jį nubausti!“ – dar vienas baudžiamojo auklėjimo šalininkų argumentas.

Kai vaikui chroniškai trūksta tėvų, jis nesąmoningai elgiasi blogai – nes tik šitaip gali atkreipti į save dėmesį. Vaikas verčiau renkasi tėvų rūstybę ir bausmę negu visišką ignoravimą.

Viskas leidžiama?

Jokiu būdu. Vaikas turi žinoti aiškias elgesio normas, ribas, nustatytas suaugusiųjų. Tačiau jis neprivalo joms paklusti automatiškai – jis turi teisę į supratimą, kam jos reikalingos.

* Bausmė, skirta pakoreguoti kokį nors vaiko elgesio elementą, pataisyti vieną psichologinę funkciją, iš tiesų taiko į visą vaiko asmenybę apskritai. Vaikas, ypač kai jis mažas,interpretuoja bausmės faktą kaip tam tikrą pranešimą, ateinantį iš pačių svarbiausių jam žmonių: „Tu – blogas.“

* Bausmė atskiria vaiką nuo tėvų. Ji trukdo bendradarbiauti ieškant vaikui tinkamų priemonių reguliuoti jo elgesį.

* Bausmė užkrauna kaltę tam, kuris padarė blogą poelgį. Tokiu būdu ji izoliuoja nubaustąjį nuo priežasčių, kurios lėmė netinkamą elgesį. Tėvai nusikrato atsakomybės.

Atsiprašymas

Vienas iš svarbių socialinių įgūdžių, kurį tėvai turi perduoti vaikui, yra sugebėjimas atsiprašyti tų, kuriuos įskaudino. Atsiprašyti nesižeminant, o prisiimant atsakomybę dėl padaryto blogio ir išreiškiant apgailestavimą.

Geriausiai šito išmoko tėvai, kurie suklydę vaiko nuoširdžiai atsiprašo. Šitaip ugdomas pasitikėjimas suaugusiaisiais ir autoritetas

Prisiminkite, ar esate išreiškę apgailestavimą savo vaikui už tai, kad jį nubaudėte? Ar esate atsiprašę už savo žiaurumą arba šiurkštumą? Kas dažniausiai būna susitaikymo iniciatorius – jūs ar vaikas? Ar jūs patys apgailestaujate dėl to, kad tarp jūsų ir vaiko „įvyko mūšis“, ar tik laukiate, kol nubaustas vaikas nusižeminęs prašys atleidimo?

Bausmė pabrėžia vaiko priklausomybę nuo didelio ir stipraus suaugusiojo. Nuolankumo reikalavimas blokuoja vaiko kūrybingumą.Laisvo žmogaus, anot Platono, nedera mokyti kaip vergo. Prievarta sielon brukamos žinios netvirtos. „Todėl, mano drauge, penėk savo vaikus mokslu žaisdamas, kad geriau galėtum stebėti, kuo juos apdovanojo gamta.“

Nėra blogų mokinių – yra tik blogi mokytojai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 Responses to Bausmės. Ko mes siekiame?

  1. :)

    Fotkėj parodyta „ŠEIMYNYNĖS MEILĖS SCENA“ 😮

  2. *****

    Siame ilgame tekste visa laika kalbama kaip blogai yra bausti vaika.Taigi pakomentuokite placiau ir su pavizdziais kaip aukleti kitaip, nes kitu atveju info netenka prasmes ir visi vistiek baus, nes nezinuos kitu budu 🙄

  3. apie tai

    visi santykiai, bendravimas, turi buti grindziami pagarba. Apie auklejima yra daug literaturos, mano manymu, viena ypatingiausiu – „Vaikai kile is dangaus“ bei „Ypatingi tevai, ypatingi vaikai“. Pasiskaitykite, gal tai pades iskant savu metodu. Nes taisykliu nera.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.