Gyvenimo grožio apsvaiginta

Aktorė Virginija Kochanskytė jau 25-erius metus gyvena Klaipėdoje, tačiau daugelis galvoja, jog ji – Kauno aktorė, nes didžiausius ir reikšmingiausius savo vaidmenis sukūrė savo gimtojo miesto dramos teatro scenoje, o ją palikusi jau penkerius metus nuolat klajoja po visą Lietuvą.

Vien šią savaitę aktorė dalyvavo dviejuose renginiuose Vilniuje, pristatė savo programas Šiauliuose, Priekulėje, o šiandien skaitys eiles Kretingoje.

Virginija, pastaruoju metu nuolat esate kelyje. Ar kada sustojate?

Manęs dažnai klausia, ar aš turiu kokią vadybą, viešąją įstaigą. Neturiu, dirbu pati sau. Iš visos Lietuvos man skambina žmonės, bičiuliai ir klausia: Virginija, gal turi ką nors gražaus, gal ką naujo padarei?

Aš negaliu atsisakyti atvažiuoti net į atokiausią Lietuvos kampelį ir kiekvieną kartą publikai visiškai atsiduodu. Noriu, kad bent tą trumpą akimirką tie paprasti žmonės mėgautųsi dabarties akimirka, kad pagalvotų, jog gyvenimas gražus ir prasmingas, kad pajustų, kaip kvepia oras, kaip lapai šiugžda po kojomis. Juk tą akimirką, skaitydama eiles, aš ir pati tuo mėgaujuosi.

Palikote didžiąją teatro sceną prieš penkerius metus. Ar niekada jos nesiilgite?

Laiko nėra, kad ilgėčiausi. Žinoma, būtų smagu vėl sugrįžti į didžiąją sceną, jei būtų geras režisierius, gera dramaturgija, įdomus vaidmuo, originali spektaklio idėja.

Beje, Kauno dramos teatras yra klausęs manęs, ar atvažiuočiau, jeigu būtų atgaivinti keli spektakliai, kuriuose anksčiau vaidinau: A. Salbach pjesė „Šokių pamoka“ ir puikus G. Padegimo režisuotas spektaklis „Ilga Kalėdų vakarienė“. Žinoma, su malonumu, tik nežinia, ar jie atnaujins tuos spektaklius. Kauno dramos teatras dabar remontuojamas ir išgyvena labai sudėtingą periodą.

O aš savo scenos poreikį realizuoju apipindama teatro elementais savo kamerinius projektus.

Neseniai pasibaigė jūsų inicijuotas ir režisuotas literatūros, muzikos ir dailės renginių ciklas apie Mažosios Lietuvos kūrėjus. Kuo jums asmeniškai svarbus šis projektas?

Klaipėdoje vyksta labai daug įvairių renginių, tačiau man labai liūdna, kad nėra jų sklaidos į apskritį. Kretingos, Kintų ar kokio kito mažesnio miestelio seniūnija gali surasti pinigų muziejaus stogui užlopyti, tačiau profesionalaus meno renginiai jiems per brangūs. Taip gimė idėja parengti keliaujantį projektą apie Klaipėdos krašto šviesuolius. Apie didžius dailininkus Adomą Braką, Praną Domšaitį, kuriems turėtų stovėti paminklai gražiausiose Klaipėdos aikštėse, apie kitas primirštas asmenybes.

Projekte maloniai sutiko dalyvauti mano bendramintės dainininkė Giedrė Zeicaitė ir pianistė Edita Zizaitė, menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. Giedrė pasiūlė padainuoti Stasio Šimkaus dainas, kurios prilygsta pasaulio klasikos kūriniams, tik, deja, neišverstos į visas pasaulio kalbas. Dainininkė taip pat atliko labai mažai žinomas Vydūno dainas.

Į programą įtraukėme Vincą Kudirką, kuris buvo artimas šiam kraštui, nes būtent čia buvo spausdinamos jo knygos. E. Zizaitė atliko nežinomą V. Kudirkos rašytą saloninę muziką.

K. Jokubavičienė padarė stendus su dailininkų darbų reprodukcijomis, pasakojo apie šių menininkų gyvenimus.

Kadangi už kiekvieno didelio vyro stovi didelė moteris – aš programoje atvėriau keletą gražių meilės puslapių apie P. Domšaitį ir jo meilę Adelheidei Armhold, apie A. Braką ir jo gyvenimo palydovę giedotoją, visuomenininkę Marytę Labrencytę -Brakienę, apie V. Kudirkos ir jo pagalbininkės, bičiulės Valerijos Kraševskienės santykius.

Šis ciklas pasibaigė, tačiau iš jo išsprogo dar viena graži tema. Mūsų šviesuolius supo labai gražios moterys, jos buvo giedotojos, visuomenininkės, padėjėjos, tačiau nepaliko savo kūrybos. Prieš karą Mažojoje Lietuvoje buvo ir moterų dailininkių, kurios gražiai tapė, piešė, tačiau jų kūryba taip pat primiršta.

Galbūt iš viso to išaugs dar viena įdomi programa, šio projekto tęsinys.

Kaip jums atrodo, kodėl tos moterys užmirštos?

Mes vaizduojame esą laisvos, emancipuotos, tačiau Lietuvoje labai giliai įsišaknijęs patriarchalinis šeimos modelis. Mes pačios adoruojame vyrus, užkeliame juos ant pjedestalo, pasilikdamos nuošalėje.

Jums tai negalioja.

Malonu girdėti. Na, man pasisekė su vyru. Jis mane myli, gerbia, palaiko, remia, išleidžia, rūpinasi, kai išvykstu.

Ištekėjote už klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko prieš 25-erius metus. Nuo tada gyvenate Klaipėdoje, tačiau daugelis žmonių iki šiol mano, kad esate kaunietė. Kuriam miestui pati save priskiriate?

Buvau labai pamaloninta, kad Klaipėdos meras keletą kartų renginiuose pasakė, jog esu Klaipėdos aktorė. Iš tiesų jau 25-erius metus gyvenu Klaipėdoje, vaikštau į renginius, čia švenčiu Teatro dieną.

Vis dėlto stebite Klaipėdos kultūrinį gyvenimą tarsi iš šalies. Gal pasidalintumėte savo įžvalgomis, pastebėjimais?

Kiekvieną kartą, kai grįždama į Klaipėdą autostradoje pamatau reklamą, kurioje alaus bokalas yra didesnis už švyturį, man suspaudžia širdį. Daugelis žmonių žino Kauną kaip krepšinio lopšį, žino, kad Kaune yra velnių muziejus. Tačiau visi, kurie aplanko Velnių muziejų, neaplenkia ir M. K. Čiurlionio muziejaus.

Kiek truks, kol žmonės sužinos, jog ir Klaipėda yra intelektualaus paveldo kraštas? Kad jame yra ne tik Jūrų muziejus, bet ir Prano Domšaičio galerija? Juk tai pasaulyje pripažintas dailininkas, kurio ekspresionistinė tapyba yra didžiausia vertybė. Ji gali kabėti šalia vokiečių dailininko Lovio Korinto. P. Domšaičio kūryba gali reprezentuoti Lietuvą pasaulyje daug stipriau nei M. K. Čiurlionio, o mes nesugebame tuo pasinaudoti.

Uostamiesčio turtingieji švaisto pinigus, nes nėra žmonių, kurie panaudotų jų finansinę paramą efektyviai ir turiningai. Kad ir ta pati Jūros šventė, vadinama Klaipėdos vizitine kortele… Kodėl ji negalėtų būti dar didesnė, karnavališkesnė, teatrališkesnė kaip Rio de Žaneiro karnavalas? Man atrodo, kad didžiausius pinigus reikia skirti tam, kad ši fiesta įgautų formą, nebūtų tik alaus gėrimas ir braidymas po mugę ieškant, ką nusipirkti.

Kodėl Danės upė šventės metu negali būti pilna laivų ir laivelių, kuriuose grotų muzikantai? Žmonės galėtų juose plaukioti ir gerti tą patį alų ar vyną. Tačiau tai jau būtų forma.

Jūros šventė bus tik kitą vasarą. O ką tik iškritęs sniegas ir šaltukas jau verčia galvoti apie artėjančias Kalėdas. Gal rengiate šiam laikotarpiui kokią programą?

Gruodžio 12 d. Klaipėdoje, P. Domšaičio galerijoje, su gitaristu Sauliumi Lipčiumi pristatysime labai gražią programą „Romansero bėgančiam laikui“. Yra išleista šios programos kompaktinė plokštelė, jos pristatymai jau vyko Kaune ir Vilniuje.

Tai mano išsvajota programa. Seniai norėjau pakalbėti apie tai, koks pasaulis gražus, kaip liūdna, kad jis mums taip trumpai duotas. Apie laiką, kuris taip greitai eina, o mes vis skubame, vis nespėjame. Labai ilgai negalėjau surasti poezijos, kuri tai nusakytų. Keista, atrodo, tiek daug eilių apie tai parašyta ir visos jos fantastiškos, nuostabios, bet norėjosi ko nors skaidraus, trapaus…

Vieną dieną mane pakvietė į Baltijos asamblėjos premijos laureato lenkų poeto Jano Kaplinskio poezijos knygos pristatymą. Į lietuvių kalbą jo eiles išvertė Sigitas Geda. Jiedu yra tos pačios kartos poetai. J. Kaplinskio poezija mane apsvaigino. Ji tokia paprasta, trapi ir būtent apie tai, apie ką aš galvojau. Dar parinkau Č. Milošo eilių. Įgyvendinti sumanymą pasikviečiau jauną puikų gitaristą Saulių S. Lipčių, kuris skambina Šopeno muziką. Taip gimė poezijos ir muzikos meditacija „Romansero bėgančiam laikui“.

Be to, prieš Kalėdas per Lietuvą keliausiu su labai gražia programa „Gyvenimo pasakos“ pagal Hanso Kristiano Anderseno laiškus ir dienoraščius, kuriuos jis rašė kaip tik prieš Kalėdas. Klaipėdietė dainininkė Giedrė Zeicaitė dainuos vokiečių romantikų dainas, pianinu skambins Edita Zizaitė. Norisi paskleisti romantišką, giedrą nuotaiką švenčių laukiantiems žmonėms. Įdomu, kad H. K. Anderseno laiškuose atsispindintys jausmai yra tokie patys, kokius mes išgyvename ir dabar.

Kokie jausmai užplūsta laukiant didžiųjų švenčių?

Kalėdas mes ruošiame vaikams, ir patys ilgimės vaikystės, tačiau dažnai paskęstame prieššventinių rūpesčių sūkuryje. Tikiuosi, kad klausytojus, kurie ateis į mūsų vakarus, šiek tiek sustabdysime nuo bėgimo. Bent tą akimirką jie pajus šventinę nuotaiką, susimąstys apie praėjusius savo metus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.