A.Kaušpėdas vadina save buržujumi

Architektas ir grupės „Antis” lyderis Algirdas Kaušpėdas tvirtina: „Maištauti nebereikia, lieka tik tobulėti.”

Architektas A.Kaušpėdas tame pačiame pastate ir dirba, ir grupės „Antis” koncertams rengiasi. Repeticijos vyksta A.Kaušpėdo bendrovės „Jungtinės pajėgos” rūsyje. Patalpa suremontuota, atvežta muzikos aparatūra. Ant vienos iš garsui nepralaidžių sienų kabo dokumentas: „Anties” narių žmonos pasirašė, kad leidžia savo vyrams repetuoti. Jie rengiasi koncertams, kurie vyks gruodžio mėnesį. Tada bus pristatyta nauja grupės kompaktinė plokštelė „Ančių dainos”.

Šiame rūsyje ir susitinkame su solidžiai atrodančiu, tamsų kostiumą vilkinčiu A.Kaušpėdu. „Tik šiandien kaklaraištis nelabai priderintas”, – šypsodamasis pasimuisto pašnekovas.

Sąmokslas

– Sakoma, kad dukart į tą pačią upę neįbrisi. Kodėl jums kilo noras vėl lipti ant scenos?

– Jaučiuosi labai nusikaltęs tautai, nes visi lyg ir priekaištauja: „Vėl lendate. Ko jums negana – šlovės ar pinigų?”

– Taip, internete komentatoriai klausė: „Ar pinigų per mažai?”

– Visi gali nusiraminti. Nepretenduojame į jokius pinigus. Priešingai – toks dalykas neatsiperka ir niekada neatsipirks. O šlovės užtenka. Populiarumo nesiekiame. Nelabai tai rūpi.

Mūsų uždavinys – su grupe „Antis” gyvai supažindinti jaunąją kartą. Santykiai, kurie per koncertus užsimezga tarp grupės ir publikos, yra nepamirštami. Tai tarsi bendras sąmokslas.

Norime, kad jaunimas gyvai išgirstų ir savaip įvertintų grupę „Antis”. Jau dabar žinau, jog yra jaunų žmonių, kuriems patinka tokia muzika, nors girdėjo ją tik iš įrašų.

– Ar grupės „Antis” naujos dainos bus kaip ir anksčiau ironiškos, ar rengiate ir lyrinių kūrinių?

– Muzika šiek tiek kitokia, bet dvasia – ta pati. Tas pats entuziazmas ir kibumas.

Dėl įvairovės dvi iš 12 dainų bus lyrinės, ne visai „antiškos” – „Auksinis Buda” ir „Jei kas”. Tai tokie… kreivi kūriniai, kurie verčia arba pasipiktinti, arba susimąstyti.

Per radiją jau skamba daina „Mes rimti!” Dėl šio kūrinio telefonu ir elektroniniu paštu sulaukiau nerimtų moterų priekaištų. Jos stebisi: „Kodėl nebemylite nerimtų moterų? Visada mylėjote, praleidome gražių, nerimtų valandų ir dienų, o dabar deklaruojate, kad esate rimtas. Jūs viską supainiojote.”

Tikras kapitalistas

– Prieš 17 metų grupė „Antis” buvo maištautoja. Dabar taip pat neleisite ramiai gyventi zombiams, biurokratams ir kitiems padarams?

– Atsirado naujų personažų: pleibojų, buržujų, senelių, girtuoklių… O maištauti nebereikia, lieka tik tobulėti. Revoliucijos laikas baigėsi, dabar turime evoliucionuoti.

Štai dainoje „Buržujus” yra tokie žodžiai: „Ir pagaliau aš gyvenu kaip Vakarų buržujus…” Taigi pasiekėme tą buržujišką svajonę, turime nuostabių pomėgių, žaislų, namus, žmonas, meilužes. Pasąmonėje kyla klausimas: o kas toliau?

– Ar laikote save buržujumi?

– Žinoma. Žiūrėkite, ant stalo padėta ikrų (rodo lėkštelėje gulintį muliažą). Argi nesu buržujus?

– Buržujus. Ir vadovaujate kompanijai, kurioje yra…

– 200 darbuotojų.

– Kaip sekasi būti bosu?

– „Jungtines pajėgas” suskirsčiau į penkias kompanijas ir visoms paskyriau direktorius. Jie gauna dalį pelno ir yra suinteresuoti gerai dirbti.

– Tiesiog gerasis kapitalistas…

– Tikras kapitalistas. Buržujus, kuris sau gyvena, groja ir vargo nemato.

„Mes esame menininkai”

– Nuostabu, jog randate laiko repetuoti, daryti įrašus, koncertuoti. Ar lieka jo žmonai Vilijai?

– Ačiū Dievui, kad dirbame drauge. Laisvo laiko visiškai nebelieka, bet kažkaip laviruoju.

– Kai 2003 metais „Antis” trumpam buvo grįžusi, duodamas interviu „Lietuvos žinioms” sakėte: „Tik beprotis gali nuoširdžiai norėti būti pramogų versle.” Dabar jūs nuoširdžiai norite vėl būti scenoje?

– Ne. Su pramogų verslu neturime nieko bendra. Mes esame menininkai. Rokas yra meninė išraiška. Nenorime linksminti, uždirbti pinigų, tapti populiarūs. Mes paprasčiausiai sukūrėme projektą ir jį įgyvendinsime.

Menininkas turi stebėti gyvenimą ir daryti išvadas. Tai nėra kokia socialinė ar ekonominė analizė, ją galima būtų pavadinti menine arba dvasine. Tam tikrų galbūt paradoksalių minčių gali atsirasti tik kūrėjų galvose. Tie, kuriems kyla tokių minčių, yra menininkai, tarp jų ir grupės „Antis” nariai. Visi kiti – tik amatininkai.

Meilė partijai

– Vienas interneto komentatorių, sužinojęs, kad grupė „Antis” grįžta, pasiūlė jums eiti ne į sceną, o į politiką. Ką apie tai manote? Kadaise dalyvavote Sąjūdyje…

– Politikoje atsidūriau priverstinai. Atsirūgo tai, kad buvau grupės „Antis” narys. Prisirėkavau scenoje. Todėl teko atidirbti politikoje. Atitarnavau ir daugiau nesiruošiu dalyvauti tokioje veikloje.

Kalbant rimtai, galima padėti visuomenei bręsti, tobulėti…

– Tam tikslui vertėtų įkurti grupės „Antis” partiją.

– Ančių partiją. Himnui labiausiai tiktų mūsų grupės kūrinys „Pleibojus”. Jaunas personažas, užuot pamilęs kokią gražuolę, įsimyli savo partiją. Ir skiria jai visą savo seksualinę energiją.

– Galite sulaukti pasipiktinusių partinių žmonių skambučių.

– Taip. Partijų reitingai labai menki, o po šios dainos, man atrodo, ir visai nukris.

Vietoj signatarų – sutuoktinės

– Žinia, kad „Antis” grįžta, pasklido vasarą. Tačiau mintį turbūt pradėjote regzti gerokai anksčiau?

– Maždaug prieš pusantrų metų.

– Ar dažnai repetuojate pastaruoju metu?

– Dabar kasdien vakarojame šioje studijoje.

– Tad šeimos jūsų beveik nemato.

– Taip, sulaukiame nusiskundimų. Bet žmonos mums leido – tarsi signatarės pasirašė ant „Anties” atgimimo akto.

– O vaikai pasirašė?

– Apie tai nepagalvojome.

Dvi dukros ir anūkė

– Ar jūsų dukroms patinka grupė „Antis”?

– Vyresnioji Monika yra santūresnė, bet Algė labai kritiška. Apie dainą „Mes rimti” pasakė, kad ji šiek tiek senoviška. Per koncertą, vykusį birželio mėnesį, Algei labiausiai patiko daina „Sustok, akimirka”.

– Pagal Aleksandrą Puškiną?

– Pagal mane. „Sustok, akimirka žavinga, aš noriu tavo foto. Ar būsi su manim laiminga, gražuole iš Bankoko…”

– Kiek žinau, Monika dirba bendrovėje „Jungtinės pajėgos”, o Algė vasarą bandė stoti į architektūrą.

– Ekonomiką baigusi Monika yra mano verslo plėtotoja. Algė neįstojo, tad dabar dirba padavėja.

– Garsaus tėvo vardas nepadėjo atverti architektūros studijų durų?

– Ne, tėvas visai nesikišo. Man tokie dalykai nepatinka. Algė pati turi rasti savo gyvenimo kelią. Jeigu reikia patarimų, galiu duoti.

– Jau esate senelis – turite anūkę.

– Monikos dukrelei, mano anūkei Urtei – metai ir trys mėnesiai.

Norisi stabilumo

– Ką mėgstate veikti, kai nevadovaujate, neprojektuojate ir nedainuojate?

– Mėgstu valyti šiukšles miške, nuo medžių pjaustyti šakeles.

– Turite nuosavą mišką ar bet kuriame taip darote?

– Pas tėvą, dar kur nors. Tvarkyti mišką – man didžiausias malonumas.

– Kas nors, pamatęs kokį prišiukšlintą mišką, gali kreiptis į A.Kaušpėdą, kad atvyktų ir sutvarkytų?

– Taip, tegul man paskambina, atvažiuosiu ir surinksiu šiukšles.

– Ar jums gyvenime ko nors trūksta?

– Esu toks pats kaip jūs, kaip mes visi. Ir man šiek tiek trūksta garantijų dėl ateities. Dabar turbūt visus persekioja nerimas, kad gali būti problemų ekonomikoje, politikoje. Linkiu sau ir visiems jų išvengti. Norisi stabilumo. Kad mums ir Lietuvai aplinkybės būtų palankios.

– Net ir jūs, buržujus, nesijaučiate saugus?!

– Viskas laikina. Šiandien gyvename neblogai, o rytoj… Verslininkas niekada neturi pinigų, viskas būna investuota, dar iš banko prisiskolinta. Jeigu griūva, iš tavęs atima viską – verslą, namus.

– Baisu, kai nieko nelieka.

– Išlieka tik dainos.

– Turbūt tai yra viena priežasčių, kodėl „Antis” vis gyva?

– Taip. Reikia užsiimti tuo, kas išlieka.

– Kiek grynųjų pinigų turite šią akimirką?

– Gal kokį tūkstantį litų.

Didžiausios antys

A.Kaušpėdas, klausiamas, kokias didžiausias antis yra apie save girdėjęs, sako: „Kai žmogus tampa nors kiek populiaresnis, pradedama kalbėti, kad jis – buvęs KGB bendradarbis, gėjus. Tai apie save girdėjau šimtą kartų. Kadangi esu verslininkas, dar girdėjau, kiek daug turiu fabrikų ir kiek visko esu nupirkęs. Tektų ilgą sąrašą sudaryti. O iš tikrųjų turiu tik vieną fabrikėlį – bendrovę „Jungtinės pajėgos”, – ir jam patalpos nuomojamos.”

Netikėtai grupės „Antis” lyderis prisipažįsta, jog ir pats yra skleidęs apie save gandų. „Būdamas studentas paleidau antį, kad mano motina – ispanė, F.Franco valdymo laikais iš Ispanijos laivu atplaukusi į Lietuvą. O aš – pusiau ispanas. Todėl institute mane vadindavo Pablo. Ir visi tuo tikėjo.”