Nepavykus tapti etikos sargų vadovu K.Čilinskas palieka komisiją

Nepavykus tapti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos vadovu konservatorių frakcijai priklausantis Kęstutis Čilinskas traukiasi ir iš jos narių, nes esą nenori būti „teisės ir etikos reikalavimų neatitinkančios veiklos dalyviu”.
„Pasitraukiu iš komisijos, visų pirma, dėl to, kad pusė jos narių neleis baigti formuoti komisijos, kol frakcijos neišrinks kito priimtino kandidato. (…) Antras motyvas pasitraukti iš komisijos yra tas, kad minėtoji dalis narių savo sprendimais parodė, jog ji nulems tokią komisijos veiklą, kuri neatitiks teisės ir etikos reikalavimų. Nenoriu būti tokios veiklos dalyvis”, – rašoma penktadienį išplatintame parlamentaro pranešime.

Slaptame balsavime trečiadienį iš 12 komisijos narių pačiam K.Čilinskui nedalyvaujant už jo kandidatūrą balsavo 5 nariai, tuo tarpu 6 nesutiko su opozicijos pasirinktu kandidatu. Tačiau dar išvakarėse opozicinės frakcijos sutarė, kad etikos sargams vadovauti turėtų neseniai Seimo nario priesaiką davęs K.Čilinskas.

Jo kandidatūrai per slaptą balsavimą antradienį buvo pritarę dauguma konservatorių, darbiečių, liberalų, liberaldemokratų, socialliberalų frakcijų ir mišrios Seimo narių grupės parlamentarų.

„Seimo opozicinių frakcijų slaptuose demokratiniuose dviejų turų rinkimuose išrinkus mane į komisijos pirmininko pareigas, pusė komisijos narių, vadovaujami valdančių frakcijų atstovo – komisijos pirmininko pavaduotojo, nusprendė ignoruoti tų rinkimų rezultatus”, – viešai išplatintame rašte teigia K.Čilinskas.

Jo manymu, komisija ar Seimas gali nepripažinti rinkimų rezultatų tik tuomet, jei opozicijos vykdyti rinkimai būtų buvę nedemokratiški, o jų rezultatai – suklastoti.

Tuo metu prieš jo kandidatūrą balsavę komisijos nariai, anot K.Čilinsko, taikė dvigubus standartus – socialdemokrato Jono Juozapaičio kandidatūra į partijos pirmininko pavaduotojus buvo patvirtinta be kliūčių, o pagal susitarimą opozicijai skirta komisijos pirmininko kėdė liko tuščia ignoruojant didžiosios daugumos frakcijų narių nuomonę.

Tokiu būdu komisijos nariai esą siekia paskirti sau palankų etikos sargų vadą.

„Nematau galimybės dirbti tokioje komisijoje ir siekti konstruktyvaus Seimo darbo bei etikos reikalavimų užtikrinimo, kai lemiama komisijos narių grupė tuos reikalavimus ignoruoja nuo pirmų komisijos veiklos dienų”, – pabrėžė K.Čilinskas.

Dabar komisija neturi kandidato į pirmininkus, kurį teiktų visam Seimui. Dėl šios priežasties tikriausiai bus prašoma seniūnų sueigos pagalbos, kad ši nuspręstų, ar siūlyti opozicinėms partijoms pateikti naują kandidatą.

Seniūnų sueiga taip pat galėjo teikti K.Čilinsko kandidatūrą tvirtinti tiesiogiai Seimui, tačiau jam atsistatydinus ir iš komisijos nario pareigų, tokios galimybės neliko.

Naujos sudėties Etikos komisiją seimūnai patvirtino lapkričio 8-ąją.

Naujojoje komisijoje dirba socialliberalė Nijolė Steiblienė, konservatoriai K.Čilinskas ir Antanas Matulas, liberalcentristas Saulius Lapėnas, liberaldemokratas Remigijus Ačas, socialdemokratai J.Juozapaitis ir Algimantas Salamakinas, Valstiečių liaudininkų ir pilietinės demokratijos frakcijos atstovai Skirmantas Pabedinskas ir Aldona Staponkienė, liberalė Dalia Teišerskytė ir darbiečiai Manfredas Žymantas bei Zita Žvikeinė.

Senoji Etikos ir procedūrų komisija subyrėjo po nepavykusio bandymo atstatydinti jos vadovę darbietę R.Kšanienę, netekusią komisijos narių pasitikėjimo už dalyvavimą skandalą sukėlusioje finansiniais nusikaltimais įtariamo „darbiečio” Viktoro Uspaskicho spaudos konferencijoje Maskvoje.

Balsuojant Seime pritrūko balsų jai nušalinti, tačiau daugelis komisijos narių atsisakė su ja toliau dirbti.

Etikos ir procedūrų komisija sudaro 12 narių, kurie į ją skiriami proporcinio atstovavimo principu – tai yra joje atstovaujama kiekvienai parlamentinei frakcijai.

Tačiau kai kurie tiek ankstesnės, tiek dabartinės komisijos nariai kalba, jog etikos sargų komanda neturėtų būti formuojama remiantis priklausomybe partijai. Jie skatina grįžti prie ankstesnės tvarkos, kai kiekvienas Etikos komisijos kandidatas turėdavo surinkti 15-kos parlamentarų parašus ir tuomet jį jau galėjo tvirtinti visas Seimas.