Nuo 2009 metų Švedijos mokyklose mokytojai vaikams pasakos apie komunizmą. To labai laukia Švedijos švietimo ministras Janas Bjorklundas, kurį sukrėtė ir nacių, ir komunistų nusikaltimai.
Oficialūs asmenys su kitos valstybės atstovais bendrauja mandagiai ir draugiškai. Kitas dalykas – kaip nuoširdžiai ir kaip pašnekovai vienas kitą supranta kalbėdami apie tuos pačius dalykus. Net švedai, kuriuos nuo Lietuvos skiria tik Baltijos jūra, beveik nieko nežino ir nelabai nori žinoti apie tragišką Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istoriją (lietuviai apie švedus žino taip pat ne ką daugiau). Tačiau Švedijoje Lietuva turi tikrą nuoširdų draugą – tai švietimo ministras J.Bjorklundas. Stokholmo rotušėje per parodos „Karas po karo: ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944-1953 metais” atidarymą ministras kalbėjo taip emocingai ir nuoširdžiai, kad buvo aišku, jog jis tikrai gerai supranta, kokią tragediją pasibaigus Antrajam pasauliniam karui išgyveno Lietuva ir kitos Baltijos šalys, likusios komunizmo zonoje.
Nors parodą atidaręs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė, kad dauguma lietuvių labai jautriai išgyvena pokario laikotarpį ir nori, kad jų patirtas siaubas būtų iškeltas į dienos šviesą, nemaža dalis į rotušę atėjusių švedų ir šios šalies spaudos atstovų dairėsi tarsi nelabai suprasdami, kodėl tiek daug dėmesio reikia skirti komunizmo aukoms.
Švedijos švietimo ministrui to aiškinti tikrai nereikia. Jautėsi, kaip stipriai jį sukrėtė komunizmo žiaurumai. J.Bjorklundas pabrėžė asmeniškai daug žinąs apie komunizmą. Jis prisiminė, kaip vaikščiodamas po netoli Sankt Peterburgo esantį miškelį, tapusį tūkstančių Stalino režimo aukų bevardžiu kapu, buvo sukrėstas ne mažiau kaip apsilankęs krematoriume, kuriame naciai degino žmones. Ministras apgailestavo, kad komunistų režimo žiaurumai nesulaukė deramo dėmesio, nes juos patyrę žmonės liko gyventi priespaudoje ir buvo atskirti nuo pasaulio. Net švedai mažai žino apie Estijos, Latvijos ir Lietuvos likimą. O tai žinoti yra būtina, nes mūšis tarp demokratijos ir diktatūros dar nesibaigė. Tai rodo šiandien vis drąsiau galvas keliantys neonaciai ir neokomunistai.
Pačiam J.Bjorklundui komunistai nieko blogo nepadarė. 1962 metais gimęs ministras įgijo karininko išslavinimą ir save laiko liberalu. Jis net vadovauja Švedijos liberalų partijai. J.Bjorklundas buvo vienas pagrindinių asmenų, kurie parėmė idėją, kad į Švedijos mokyklų programą būtų įtrauktas kursas apie sovietinį režimą. Tai bus padaryta 2009 metais, kai bus įdiegta nauja mokymo programa. Joje komunizmo kursams Švedijos mokyklose bus skiriama 100 valandų.
Nors toks nutarimas jau priimtas, tai padaryti nebuvo lengva. Daugybė švedų įsitikinę, kad negalima susieti nacizmo ir komunizmo nusikaltimų ir kad nebūtina apie komunizmo žiaurumus pasakoti vaikams. Ne tik dėl to, kad tai gali sugadinti santykius su Rusija, bet ir todėl, kad jie nelaiko komunizmo didele blogybe.
J.Bjorklundas mano kitaip. Jis tikisi, kad Stokholmo rotušės „Prinsens” galerijoje atidarytą parodą, pasakojančią apie Lietuvos laisvės kovų sąjudį, bendros pasipriešinimo struktūros kūrimą, jos karinės organizacijos veiklą, partizaniniame kare dalyvavusias moteris, kovotojų šeimas ir jų šūkį „Atiduok Tėvynei, ką privalai”, pamatys Švedijos moksleiviai.
Kadangi įėjimas į Stokholmo rotušę, kurioje teikiamos Nobelio premijos, ribotas, vakar paroda buvo pervežta į Švedijos karo muziejų „Armenmuseum”, kad ji būtų prieinama visuomenei. Ar ji sudomins švedus, neaišku, tačiau ministras Stokholmo mokytojams rekomendavo būtinai vaikus į ją nuvesti.
Vakar Karo muziejuje vyko ir nevyriausybinės organizacijos „Informavimas apie komunizmą” surengtas seminaras „Karas po karo”, kuriame pranešimus skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė, švedų istorikas Kimas Salomonas, estų kino menininkė, rašytoja ir žurnalistė Imbi Paju ir kiti.
D.Kuodytė džiaugėsi, kad nors ir sunkiai paroda „Karas po karo” skinasi kelią į kitas valstybes. Ji buvo rodyta Danijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Vengrijoje, nors ten atidarymas nebuvo toks iškilmingas kaip Švedijoje. D.Kuodytė sako suprantanti, kodėl užsienyje žmonės taip reaguoja į komunizmą – jie paprasčiausiai neturi apie jį informacijos.
Kad tai tiesa, rodo ir vakar Stokholme atidarytai parodai daug dėmesio skyrę kone visi didieji Švedijos laikraščiai. Kaip sakė Stokholme gyvenanti lietuvė Tamara Ždanova, žurnalistai suabejojo, ar verta tiek daug dėmesio skirti komunizmui. Jie rėmėsi švedų organizacijos „Gyvosios istorijos forumas” nuomone, kad tai ne ideologijos, o tik atskirų žmonių padaryti nusikaltimai.
Tai keista. Juk savo diplomatą Raoulą Wallenbergą, kurį gerbia visas pasaulis, švedai vadina kankiniu, tarsi pamiršę, kad jis tapo komunizmo auka. Šį per Antrąjį pasaulinį karą Vengrijoje dirbusį diplomatą, ištraukusį iš mirties nagų per 100 tūkst. žydų, sunaikino ne naciai, o komunistai. Kai 1945-ųjų sausį rusai „išvadavo” Budapeštą, R.Wallenbergas buvo suimtas ir atsidūrė Rusijos kalėjime. Kaip baigėsi šio žmogaus gyvenimas nežinoma ir šiandien – Rusijos archyvuose rasti dokumentai tik rodo, kad jis Stalino įsakymu buvo nužudytas.