Tylusis Seimo pulkininkas

Prie Alvydo Sadecko pavardės tvirtai prilipusi etiketė – „Pilkasis kardinolas”. Artūro Paulausko, Naujosios sąjungos, o gal ir visos šalies teisėsaugos sistemos. Jo vadovavimo metais į svarbiausius teisėsaugos postus atėjo žmonės, turintys už ką padėkoti šiam politikui. A.Sadeckas neslepia valdantis daugybę informacijos – tik esą niekada nedėsto jos viešai.

Iš Vilniaus universiteto darbuotojų bendrabučio – į Komjaunimo centro komitetą. Iš partinių pareigų – į sovietinę Vidaus reikalų ministeriją (VRM). Už pečių – pulkininko laipsnis, prezidento Algirdo Brazausko patarėjo postas ir beveik septyneri metai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko kėdėje. Šalia – dar 1994-aisiais, praėjus keleriems metams, kai buvo atleistas iš VRM, kartu su kolega Petru Liubartu įsteigtas Ekskomisarų biuras.

Bendražygio nuopelnus įvertino A.Paulauskas: per savo trumpą laikinąjį prezidentavimą prisegė A.Sadeckui ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžių. Oponentų balsų beveik negirdėti – vieni keliauja per teismus, kiti aiškina tiesiog pavargę kariauti „su vėjo malūnais”.

Be dievų

– Užaugote Vilniaus M.K.Čiurlionio gatvėje, anais laikais vadintoje nomenklatūros grietinėlės rezervatu. Turėjote įtakingus tėvus?

– Gyvenome Vilniaus universiteto žinybiniame bute – be karšto vandens, be patogumų. Tai buvo ne ta M.K.Čiurlionio gatvė, kaip kai kas įsivaizdavo.

Mano mama, kuriai kitąmet sukaks 80 metų, visą gyvenimą dirbo Vilniaus universitete laborante. Tėvas buvo finansininkas, irgi – iš universiteto. Beje, pats daug nepasakodavau apie šeimą. O mano tėvas yra gavęs rezistento pažymėjimą. Prisimenu, kai buvau mažas, jis buvo keliskart suimtas, bet niekada apie tai nekalbėdavo. Gal taip saugojo mus?

– Kaip tėvas, rezistentas, turėjo reaguoti į jūsų aktyvią komjaunuolišką veiklą, prasidėjusią dar mokykloje?

– Nebuvau aktyvus komjaunuolis, neturėjau jokių renkamų pareigų. Buvo vadinamieji operatyviniai būriai, dirbę viešosios tvarkos palaikymo, nepilnamečių ir jaunimo prevencijos klausimais. Aš juk nuo mažens svajojau kovoti su nusikalstamumu. O komjaunime buvau paprastas darbuotojas.

– Kodėl tada jus, dar studentą, pakvietė į Komjaunimo centro komitetą?

– Suprantu jūsų potekstę, bet viskas labai paprasta: kadangi tuo metu Komjaunimo centro komiteto Moksleivių skyriuje buvo kuriama prevencijos programa, jai vykdyti reikėjo žmogaus. Manęs paklausė, ar eičiau dirbti instruktoriumi. Tuo metu buvau trečiojo kurso studentas, mūsų šeimos materialinė padėtis nebuvo labai gera, reikėjo padėti mamai, tad ir nuėjau.

– Viename 1970-ųjų komjaunimo biuro posėdžių protokole „draugas Sadeckas” įvardijamas kaip atsakingas už komjaunimo organizacijų, dirbančių su paaugliais, su kuriais profilaktiškai dirba KGB, aktyvumo analizę. Jūsų darbą komjaunime linkstama sieti su KGB.

– Tai melas. Žinau, iš kur tai ištraukta. Buvo kažkoks komjaunimo plenumas, jo dokumentuose minėti jaunuoliai, „profilaktuoti” saugumo. Gal buvo vienetai žmonių, kurie galbūt ką nors ne taip pasakė, ne taip padarė, ir jų elgesį tikriausiai buvo pavesta apsvarstyti komjaunimo organizacijai.

Komjaunime dirbome organizacinį darbą: prižiūrėjome, kad veiktų visuomeniniai vaikų kambariai, kad komjaunuoliai šefuotų sunkiai auklėjamus paauglius, kad būtų kuriamos jaunimo draugovės.

– Taip nuoširdžiai tikėjote tuo, ką darote?

– Nekuriu sau dievų. Esu įpratęs gyventi savo galva ir neturiu dievinamų asmenybių. Gal ir mano darbas toks buvo – turėjau matyti realybę.

Užsitarnauti antpečiai

– Iš Komjaunimo centro komiteto perėjote tiesiai į Vidaus reikalų ministeriją. Ar jus vėl netikėtai pakvietė?

– Įdomu, kam jums ši tema reikalinga? Ji nėra labai įdomi. Taip, norėjau išeiti, prašiausi būtent į kriminalinę paiešką. Iš pradžių net nelabai išleido – pasirodo, žmonos senelis buvo pasienio karininkas.

– Tačiau išleido?

– Išleido. Nuėjau į kriminalinę paiešką, nors man siūlė visai kitą darbą – aukštesnes pareigas, geresnę perspektyvą. Galėjau vadovauti ministerijos Informacijos centrui. Bet pasakiau – ne, noriu į kriminalinę paiešką.

– Matyt, gerai pasirodėte, jei sugebėjote užsitarnauti pulkininko laipsnį?

– Natūraliai perėjau visus etapus. Mano pareigos leido gauti tokį laipsnį.

– Vis pabrėžiate buvęs nepartinis. Ar tai realu?

– Sakau, kad komjaunime buvau nepartinis. Man atrodo, net vienintelis toks – visi stebėjosi, kaip mane paėmė. O jei ministerijoje būčiau neįstojęs į partiją, kilimas būtų buvęs sustabdytas.

Beje, Vidaus reikalų ministerijos partinė organizacija pirmoji pasitraukė iš partijos. Mane dėl to labai aršiai puolė, ypač Maskvos komunistų partijai palanki „Kaspervizija”. Rodė mano partinį bilietą, nuotrauką. Motina labai dėl to išgyveno. Bet, kaip matote, niekam to nepasakoju. Ar apie tai rėkti reikia?

Petys į petį

– Nepriklausomybės priešaušriu vadovavote ministerijos 6-ajam skyriui, kovojusiam su organizuotu nusikalstamumu. Visos pagarsėjusios grupuotės formavosi jūsų akyse?

– Galiu pasakyti, kad Lietuvos vidaus reikalų ministerija apie besikuriantį organizuotą nusikalstamumą suprato anksčiau negu centras. Tada, 1984 metais, Maskva aiškino, jog Tarybų Sąjungoje organizuoto nusikalstamumo nėra, yra tik „pavojingos organizuoto nusikalstamumo apraiškos”.

– Ar ne tuo laikotarpiu susipažinote su A.Paulausku, Vytautu Grigaravičiumi?

– Galiu pasidžiaugti, kad su A.Paulausku dirbome bendrą darbą. Kartu patyrėme labai įdomių dalykų. Vieną kartą, prisimenu, reikėjo skubiai pratęsti sulaikymo sankciją už kyšį suimtam buvusiam milicijos darbuotojui. Sužinojau, kad ją pasirašyti galintis A.Paulauskas yra Jaunimo teatre. Manęs į teatrą neįleidžia. Klausiu, ar yra A.Paulauskas? Atsako, jog nėra. Tada jau buvo įkurta Lietuvos prokuratūra, ir prie A.Paulausko prileisti nelabai norėjo. Pamačiau aktorę Kristiną Kazlauskaitę. Prisistačiau jai, parodžiau pažymėjimą. Aktorė mane įleido: „Parodysiu jums, kur sėdi A.Paulauskas.” Per spektaklį gavau parašą.

– Ar dėl to, kad buvote geri bičiuliai, atsiradote A.Paulausko prezidentiniame rinkimų štabe 1997 metais?

– Buvome vienminčiai. Supraskite, jau turėjau darbą, nervų gadintis lyg nebevertėjo, tačiau siekiau ką nors daryti, spręsti nusikalstamumo klausimus. Atėjau todėl, kad norėjau sukurti sistemą, kuri dirbtų efektyviai.

– Jūsų norai jau tada kėlė abejonių: VRM dirbęs Jonas Liaudanskas, irgi buvęs A.Paulausko štabe, iškėlė sąlygą – arba aš, arba A.Sadeckas. Ir išėjo į Valdo Adamkaus komandą.

– Jūs gal geriau už mane žinote. Kažkokių intrigų, kalbų galbūt ir buvo.

– Ar ne tokios pat kalbos nulėmė ir kiek ankstesnius įvykius – 1993 metais tapote prezidento A.Brazausko patarėju nacionalinio saugumo klausimais, bet netrukus palikote postą?

– A.Brazausko anksčiau nepažinojau. Atvirai kalbant, pakviestas buvau galbūt dėl to, kad vieni ar kiti žmonės matė, kaip ankstesnė valdžia buvusius VRM pareigūnus tiesiog išmetė į gatvę. Juk mūsų neklausė, kaip dabar drįstama net prezidento paklausti, ar tokius pareigūnus galima išmesti? Daug ką žinau. Patikėkite, tuo laiku žinojau daugiau negu visi kartu sudėjus.

– Į prezidentūrą nuėjote neturėdamas politiko patirties.

– Ar man trūko tuo laiku politinės patirties? Tiksliau pasakysiu: trūko politinių intrigų patirties. Buvo žaidimų – puikiai žinau, kaip tai vyko, kas buvo skleidžiama, kas visa tai padarė.

– Iš prezidentūros išėjote pats ar jus vis dėlto atleido?

– Susitarėme, jog taip bus geriau. Nieko negaliu pasakyti blogo apie A.Brazauską. Tačiau sudėtinga, kai matai, kad aplink vyksta tam tikri dalykai.

Išlaikyti paslaptis

– Jau ne vieni metai operatyvinių duomenų naudojimas politikoje siejamas būtent su A.Paulausko ir jūsų vardu.

– Tai absoliutus niekalas. Atrodo, juokinga kalbėti apie tai, kad kiekvienas karininkas supranta žodį „garbė”. Bet šiandien tos sąvokos nebėra.

Kodėl kyla kalbų – aiškus dalykas. Juk reikia kuo nors prisidengti. Mes matome, kaip kas nors tyliai dirba, paskui išlenda vadinamieji kurmiai, o visiems atrodo, kad čia A.Sadeckas, A.Paulauskas. Pasirodo, ne, kiti tyliai dirba. Pasakykite, ar A.Sadeckas ką nors spaudžia?

– Gal nereikia spausti? Jūs ilgai buvote Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, tuo laikotarpiu buvę jūsų bendražygiai gavo atsakingus postus teisėsaugos struktūrose. Policijos generaliniu komisaru tapo V.Grigaravičius, kitas jūsų kolega Juozas Rimkevičius pradėjo vadovauti Muitinės departamento Kriminalinės policijos tarnybai? Jie siejami ir su Ekskomisarų biuru.

– Natūralu, kad yra būrys žmonių – tai medikų būrys, teisėsaugininkų būrys. V.Grigaravičius dirbo mano vadovaujamame VRM skyriuje gal tris mėnesius, mačiau, jog jis labai perspektyvus darbuotojas. Teko kartu su juo tirti bylas, o tada kitaip pažįsti žmogų.

Ir J.Rimkevičius dirbo pas mus. VRM 6-ajame skyriuje (Kovos su organizuotu nusikalstamumu – aut.) daug kas dirbo. Ir Ekskomisarų biure galbūt jis dirbo. Bet tada pradėkime, kas yra „Ekskomisarai”? Kodėl apie juos taip kalbama? Žinau tą žaidimą. Juk esu operatyvininkas, puikiai analizuoju, kas vyksta. Reikia tik pasidžiaugti, kad garbingi žmonės, atleisti iš VRM, nėjo į kitas puses, o nutarė pasinaudoti savo galimybėmis. Padėkokime, jog įdarbinome tuos žmones, nepulkime kurti mitų.

– Ar visada uždavinius sprendėte taip, kaip kalbate? Juk būdamas vieno svarbiausių parlamentinių komitetų pirmininkų nieko nesakėte, kai V.Grigaravičiui pradėjus vadovauti policijai Organizuotų nusikaltimų tyrimo departamento vyriausiuoju komisaru tapo Jurijus Milevskis, prieš tai vadovavęs su neteisinėmis struktūromis siejamo koncerno „Agora” prezidento Sigito Čepo apsaugos tarnybai, kai generalinio komisaro pavaduotoju buvo paskirtas Pavelas Berezuckis, minėtas kontrabandos bylose. Šie asmenys jums, patyrusiam operatyvininkui, turėjo būti puikiai pažįstami.

– Matote, kaip keliate klausimus. Keliate juos taip, kaip dabar bandoma kelti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Ar galiu spręsti personalijų klausimą? Ne. Galiu turėti savo nuomonę, bet žmonių pasirinkimas – vadovo reikalas, ir čia diktuoti negaliu.

Apie žmones, kuriuos paminėjote, turiu savo nuomonę. V.Grigaravičius turbūt irgi pats puikiai suprato, kur vienas ar kitas asmuo tinka arba netinka, ir susiorientavo.

– Tačiau kai vieni ar kiti asmenys, siejami su neteisinėmis struktūromis, įsidarbina teisėsaugos sistemoje, ar tai ne pareiga kelti šį klausimą?

– Nesigilinkime į pavardes. Manau, tai ne mūsų kompetencija. Galbūt kadrų politikoje ir buvo kas nors negerai padaryta, bet kodėl jūs kaltinate mane, kodėl kaltinate V.Grigaravičių, kodėl neklausiate, kokie buvo konservatorių, socialdemokratų žmonės? Kur mūsų kaltė? Kad mes kartu dirbome? Tai ką, jiems uždarytas kelias kur nors eiti? Ir tikrai nesate girdėję, kad ginčiau ką nors, kaip dabar gina. Turiu savo nuomonę, tačiau palikime tai spręsti teisininkams. Pareigūnai turi būti garbingi. Turi išsaugoti paslaptis.

„Mažeikių nafta” – tabu

– Kalbėdamas vis prasitariate, jog labai daug žinote.

– Tik sakau, kad buvau kriminalinės policijos vadovas, kai mane išvarė iš VRM. Saugumas dar tik buvo kuriamas, STT išvis nebuvo, visą informaciją, suprantama, turėjome mes. Bet ar girdėjote mane kur nors ką nors sakant?

– Žinant, kad į Ekskomisarų biurą susibūrė ir kiti daug žinantys buvę pareigūnai, galima manyti, jog tai gana grėsminga organizacija, valdanti daugybę informacijos?

– Tokią nuomonę bandoma formuoti. Tai absoliučiai neteisingos mintys. „Ekskomisarai” griežtai laikosi įstatymų. Taip, galime pasakyti, jog tam tikra informacija, kuri dar anais laikais buvo svarbi, ir dabar neprarado savo aktualumo. Ne kartą kalbėjau, kad banditai liko tie patys. Vadinasi, informacijos irgi likę. Klausimas, kaip ją panaudosi. Aš negaliu kalbėti už „Ekskomisarus”, tik žinau, kad jie nelenda į tuos dalykus.

– Kas paneigs, kad tokius duomenis galima panaudoti ir politinėje veikloje?

– Palaukite palaukite. Pažiūrėkite, kaip kiti dabar veikia. Kur matėte mūsų politinį veikimą?

– Ekskomisarų biuro vardas vis minimas „Mažeikių naftos” byloje. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra yra užfiksavusi, kad jūsų bendrovei už paslaugas buvo pervesta pinigų.

– Absoliutus niekalas, kad Ekskomisarų biuras turėjo sutartį su „Mažeikių nafta”. Laikraščiai, kurie apie tai rašė, pralošė bylas dėl šmeižto.

– Ar prokuratūros oficiali pažyma – šmeižtas?

– Negaliu kalbėti to, ką turi kalbėti Ekskomisarų biuras. Esu nutolęs, neturiu su juo reikalų. Tai tik dar vienas mitas, melas, dar vienas šmeižtas, už kurį vienas asmuo yra du kartus nuteistas, dėl kitų sprendžiama.

– Taigi „Ekskomisarai” neturėjo jokių santykių su „Mažeikių nafta”?

– Šio klausimo nėra ko liesti. Jeigu ir buvo kokia nors sutartis, tai investuotojas juk tam ir ateina, kad duotų darbo vienai ar kitai tarnybai.

– Vis dėlto davė darbo jūsų tarnybai, ar ne?

– Na, gal ir buvo kokie darbai. Bet ne aš tai tvarkiau. Neturiu nei laiko, nei noro, nei galiu tuo užsiimti. Yra žmona, yra sūnus, jie dabar dirba (A.Sadecko žmona Ilona ir sūnus Alius dirba Ekskomisarų biure – aut.).

Pasikeitęs išsidėstymas

– Prieš pusantrų metų, kai Seimo pirmininko posto neteko A.Paulauskas, jūs pasitraukėte iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto. Netrukus pasikeitė Valstybės saugumo departamento vadovas, dabar teks postą palikti V.Grigaravičiui. Baigėsi jūsų valdymo era?

– Galima išvesti tokias linijas.

– Ar tai nėra tiesioginis ženklas, kad jūsų laikais teisėsaugoje

buvo susibūrusi savųjų grupė, bandžiusi daryti įtaką politiniams procesams?

– O mes norėtume matyti kitą grupę, kuri dabar bando daryti įtaką? Ši geresnė? Šita grupė gera, o kita – bloga? Neteigiu, jog mes darome įtaką ar nedarome. Tai, kad pasikalbėdavome, aptardavome, kokių yra problemų, ką reikėtų daryti, kokį įstatymą svarstyti – tikrai ne įtakos darymas. Natūralu, dabar pasikeitė situacija, bet ji nesusijusi su A.Sadecko ar A.Paulausko pavardėmis. Tai susiję su politinio išsidėstymo pasikeitimu.

– Anksčiau, kintant šiam išsidėstymui, socialliberalams talkindavo V.Grigaravičius: generalinis komisaras net kelis kartus viešai skelbė, kad į jį, taip pat į Seimo pirmininką A.Paulauską, vėliau – į jus kėsinasi Kauno mafija. Nė karto šios žinios nepasitvirtino.

– Turbūt liūdna, kad nepasitvirtino? Matyt, liūdna, taip tai vertinu. Gerai, o jeigu būtų pasitvirtinusios? Mums neužteko vieno – Vito Lingio (nusikaltėlių nužudytas žurnalistas – aut.)?

Dirbau toje srityje. Kartais pusiau juokais sakau, kad niekada nesėdžiu nugara į duris, bet tai nelabai juokinga. Jeigu tokios informacijos yra, ją reikia tikrinti. Negalima džiaugtis, kad ji nepasitvirtina.

——————————————————————————–

Alvydas SADECKAS

Gimė 1949 m. gegužės 12 d. Vilniuje.

1955-1966 m. mokėsi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje.

1966-1971 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete, įgijo ekonominės kibernetikos specialybę.

1970-1975 m. dirbo Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos centro komitete (teisės pažeidimų prevencijos srityje).

1975-1991 m. LTSR vidaus reikalų ministerijoje (nuo 1990 m. – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje) ėjo įvairias pareigas – daugiausia operatyvinėse tarnybose, tarp jų – Kriminalinės paieškos valdybos poskyrio ir skyriaus viršininko, 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) viršininko, kriminalinės policijos vyriausiojo komisaro. Turi pulkininko laipsnį.

1991-1992 m. dėstė Lietuvos policijos akademijoje (dabar – Mykolo Romerio universitetas).

1993 m. – prezidento Algirdo Mykolo Brazausko patarėjas nacionalinio saugumo klausimais.

1994 m. – Lietuvos valstybinio komercinio banko Vindikacijos skyriaus viršininkas.

1994-2000 m. – uždarosios akcinės bendrovės Ekskomisarų biuro viceprezidentas.

2000-2007 m. – Seimo narys, ilgametis Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

——————————————————————————–

Jonas LIAUDANSKAS, buvęs Vidaus reikalų ministerijos sekretorius:

„Apie A.Sadecką nieko nebenoriu kalbėti. Žmonės, kurie sugeba gretinti viešą informaciją, tikrai gali suprasti, kas ir kaip yra. Man atsibodo vienam kovoti su vėjo malūnais. Jeigu kitiems visa tai nerūpi, kodėl aš turėčiau toliau tai daryti?”

2003-iųjų pavasarį J.Liaudanskas, viešai kalbėdamas per šalies televizijas, pasiūlė pasidomėti, koks buvo saugos tarnybos Ekskomisarų biuro vaidmuo sudarant sąlygas „Williams” privatizuoti „Mažeikių naftą”, kokios jėgos į didžiąją politiką atvedė A.Paulauską ir kokie ryšiai sieja V.Grigaravičių su Ekskomisarų biuru. Už šias kalbas pareigūnui buvo skirtas griežtas papeikimas, o netrukus jis neteko darbo Vidaus reikalų ministerijoje.

——————————————————————————–

„Tarp šioje salėje sėdinčių Seimo narių, be abejo, didžiausią įtaką jėgos struktūroms, kaip teisėsaugos institucijas ir specialiąsias tarnybas apibendrindamas pavadino Romualdas Ozolas, turi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, buvęs kriminalistas, vėliau vienas Ekskomisarų biuro vadovų Alvydas Sadeckas.

Kurį laiką jis dirbo prezidento Algirdo Brazausko patarėju nacionalinio saugumo klausimais, tačiau neilgai. Spauda rašė, esą patarėjas tyliai prarado pareigas, kai pas prezidentą apsilankė rašytojas Vytautas Petkevičius.

Buvę Alvydo Sadecko milicijos ir policijos laikų bendradarbiai gero žodžio apie jį šykšti, tik pripažįsta, kad šis žmogus yra stiprus analitikas, pedantiškai registruojantis ir analizuojantis įvykius, faktus, pokalbius. Tačiau tuos talentus esą užgožia nepaprastas Alvydo Sadecko kerštingumas ir įprotis versti kitus paklusti jo valiai. Kaip pasakė vienas ekskomisaras, jis visada norėdavo laikyti rankoje savo viršininko uodegą, tačiau kartais ir pats nukentėdavo.”

Ištrauka iš Edmundo Ganusausko knygos „Taikinys Nr. 1”.