Šeši Driu Berimor pragaro ratai

„Rūkyk, bjaurybe”, – Driu paskubomis ištiesė tėvui pakelį cigarečių ir išėjo iš kambario. Po minutės Džonas jau laužė vaikų kambario duris. Prisidengdama kėde, mergaitė atbula traukėsi prie lango. Siaubo kupinomis akimis ji stebėjo, kaip durų stakta pažyra skeveldromis. „Nesiartink prie manęs! Užmušiu!” Tai buvo paskutinis jų barnis. Po jo tėvas ir dukra nebendravo septynerius metus.

Pirmasis ratas: tėvai

Driu Berimor (Drew Barrymore) tėvo Džono ir jos motinos Ildiko Džad santykiai niekada nebuvo idealūs. Visi Berimorų dinastijos vyrai turėjo aktorystės ir alkoholio aistrą. Džonas nebuvo išimtis.

Žymaus 19-ojo amžiaus anglų tragiko Moriso Berimoro palikuonis į Ameriką atvyko iš Italijos ir čia susipažino su jaunute vengrų kilmės aktore Ildiko Džad. Iki jos du kartus buvo vedęs, kine vaidino meilužius ir buvo daugybę kartų teistas už mašinos vairavimą apgirtus.

Su trečiąja žmona Ildiko jis susipažino bare. Malonios išvaizdos brunetę suintrigavo Berimoro pasakojimai apie aktorystę bei spiritizmo seansus (tuo metu Džonas buvo praradęs viltį užsidirbti kine ir persikvalifikavo į hipnotizuotojus). Ildiko netrukus tapo jo meiluže. Praėjus dviem savaitėms nuo pažinties pora vakariniame Holivude išsinuomojo butą.

Džonas savo meilę gyvenimo draugei rodė gana keistai. Kiekvieną vakarą jis su draugais leisdavo bare, o po vidurnakčio grįžęs namo keldavo pavydo scenas ir ją mušdavo. Ildiko ne kartą bandė palikti Berimorą, tačiau jis vis perkalbėdavo.

Tą patį vakarą, kai Ildiko Džonui pranešė, jog laukiasi vaiko, Berimoras ją žiauriai sumušė.

„Jis smogė mamai per galvą ir pilvą, – praėjus penkiolikai metų savo atsiminimų knygoje parašys Driu. – Atrodo, jis norėjo, kad aš mirčiau jos įsčiose.” Kitą rytą Džonas paprašė Džad tapti jo žmona.

1976 m. vasario 22-ąją pasaulį išvydo mergaitė Driu, tačiau sutuoktinių santykiai nuo to geresni netapo. Džonas ir toliau mušė žmoną, nekreipdamas dėmesio į lovytėje rėkiantį kūdikį.

Nepaisant nuolatinių konfliktų su vyru, Ildiko atrado jėgų dirbti, kad galėtų sau ir dukrelei išsinuomoti atskirą butą. Kad šis planas taptų realybe, prisidėjo ir devynių mėnesių Driu.

Kartą Ildiko į vaidmens atranką atėjo su dukrele. Aktorė, nepadariusi gilesnio įspūdžio režisieriui, taip ir būtų grįžusi namo be vaidmens, jeigu ne mažylė Driu – ji filmavimo aikštelėje sužavėjo visus. „Mes negalim pasiūlyti darbo jums, bet su malonumu nufilmuosime reklamoje jūsų dukrą”, – pasakė Ildiko režisieriaus asistentė. Devynių mėnesių Driu Berimor debiutavo šunų ėdalo reklamos filmuke.

Kai dukrelei sukako vieneri, Ildiko išsikėlė į mažą butuką Los Andželo bohemos rajone. Džad namuose buvo triukšminga: į svečius vis ėjo draugai aktoriai, nešini vynu, jie čia likdavo per naktį ir nekreipė dėmesio į vaikutį, užmigusį ant drabužių maišo.

Čia reguliariai lankėsi ir Džonas Berimoras. Po vyro vizito Džad turėdavo slėpti mėlynes ir keisti laukujų durų užraktus.

Antrasis ratas: populiarumas

Driu vaikystė prabėjo vakarėlių atmosferoje. Mergytė žaidė su tuščiais alaus buteliais ir bendravo su mamos draugais, kurie su ja elgėsi tarsi su sau lygia.

Mamos draugų dėka Driu, būdama dvejų metukų, nusifilmavo filme „Netikėta meilė”, penkerių – televizijos filme „Bugi”. Filmo „Ateivis” atrankoje ji sužavėjo patį Stiveną Spilbergą.

Komercinė filmo „Ateivis” sėkmė pranoko visus jo kūrėjų lūkesčius: filmas tapo kultinis, o septynmetė Driu Berimor – nacionaliniu Jungtinių Amerikos Valstijų pasididžiavimu. Jaunajai aktorei iš visų pusių pasipylė siūlymai filmuotis.

Ildiko Džad negalėjo atsisakyti malonumo pasirodyti publikoje su savo žymiąja dukrele, todėl kas vakarą jos su Driu vykdavo į vakarėlį. Holivudiškajai bohemai mažoji Berimor buvo naujas žaisliukas. Devynmetę žvaigždę jie vaišino svaigiaisiais gėrimais, o Driu, apsvaigusi nuo dėmesio, kvailiodama visus linksmino.

Trečiasis ratas: kokainas

Kartą Berimor motiną užtiko rūkančią žolę. „Dukrele, eik pasivaikščioti. Ar nematai, mama užsiėmusi”, – išpūsdama saldoką dūmą pasakė Ildiko. „Nepamiršk, kad Driu uždirba daugiau nei mes visi kartu, – pasakė mamos draugas. – Ji jau beveik suaugusi. Duokite jai patraukti.” Kai dešimtmetė Driu pirmąkart pabandė narkotikų, visiems buvo labai juokinga. Kitąkart Driu jau rūkė marihuaną.

Vienintelis tam nepritarė Stivenas Spilbergas. Berimor ateidavo į režisieriaus biurą, atsisėsdavo, užsikeldavo koją ant kojos ir šypsodavos ryškiai išdažytomis lūpomis.

„Nusivalyk tą bjaurastį nuo veido. Tuoj pat! Išsidažiusi tu atrodai kaip velnias žino kas!” Toks „krikštatėvio” rūpestis dvylikametę tik smagino. „Rodos, tu šiandien be nuotaikos, – juokdamasi atsakydavo ji. – Nesikarščiuok, aš jau išeinu.”

Mergaitės laukė draugai – tokie pat jauni ir nuo tėvų išsilaisvinę paaugliai, auksinis Holivudo jaunimas, su kuriuo ji ėjo į klubus ir leido uždirbtus pinigus.

Trylikametė Driu Berimor buvo pati jauniausia Holivudo narkomanė ir alkoholikė. Palaipsniui mažasis angelėlis virto baisia skandaliste. Tie, kurie dėl juoko vaišino mergaitę alkoholiu, dabar nuo jos nusigręžė. Režisieriai, taip žavėjęsi linksmu Driu būdu ir putliais žandukais, ėmė jos vengti. Driu Berimor išlaikė gerus santykius tik su bulvarine spauda. Ji nešykštėjo publikacijų. Dažnai praėjusios nakties įvykius Driu prisimindavo tik perskaičiusi rytinių laikraščių antraštes.

Dar nesulaukusi pilnametystės, Driu jau buvo atstumta visuomenės.

Kartą vakare pas Berimor į svečius užsuko jos senas draugas – dainininkas Deividas Krosbis. Mergina be sąmonės gulėjo ant grindų. Šalia voliojosi pustuštis paketėlis su kokainu. Deividas iškvietė greitąją. Driu atsidūrė narkologijos klinikoje.

Ketvirtasis ratas: tuštuma

„Prašau, atnešk man truputėlį žolės… Viso labo žolės. Maldauju…” – Driu kuždėjo į telefono ragelį. Devyni mėnesiai be narkotikų merginai buvo per daug sunkus išbandymas. Ji stengėsi – klausė gydytojų patarimų, skaitė knygas, daug vaikščiojo, negėrė nieko stipresnio už žolelių arbatą, tačiau viskas buvo veltui. Telefonas tylėjo – niekas naujų vaidmenų nesiūlė, o draugų neliko.

Kai draugė padėjo ragelį, Driu puolė isterijon. Ji ėmė trankyti galvą į stiklinį stalelį, prasiskėlė kaktą, paskui nubėgo į virtuvę, pačiupo peilį ir ėmė juo badyti save. Narkologinėje klinikoje Driu atsibudo tik kitą dieną.

Naują gyvenimą mergina nusprendė pradėti nuo memuarų. „Maža suglumusi mergaitė” netapo bestseleriu, tačiau padėjo Driu pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Motinos poelgį (būtent Ildiko primygtinai reikalavo, kad jos dukrą klinikoje laikytų ilgus aštuonis mėnesius) Driu vadino išdavyste. Išėjusi iš ligoninės mergina motiną padavė į teismą, kad iš jos būtų atimtos motinystės teisės, ir šį procesą laimėjo.

Dabar Driu Berimor turėjo teisę disponuoti honorarais savo nuožiūra. Visus turimus ji išleido kurdama savo prodiuserinę kompaniją. Ildiko spekuliavo skandalinga dukters praeitimi, siekdama grįžti į Holivudo bendruomenę, kuri ją atstūmė po to, kai Driu nustojo filmuotis ir pradėjo vartoti narkotikus. Ildiko išleido knygą, kurioje pasakojo, kaip jos aštuonmetę dukrą bandė suvedžioti aktorius Vorenas Bitis. Ji surengė Driu vaikystės daiktų aukcioną.

„Man nebeliko nieko”, – sakė Driu. Ant dešiniojo savo sėdmens ji pasidarė angelo, nešančio kryžių su užrašu „Džad”, tatuiruotę.

Driu dirbo padavėja restorane, nuoga fotografavosi žurnalui „Playboy”, bet 1992 metais pagaliau Driu paskambino agentas…

Po „Nuodingosios gebenės” pasipylė pasiūlymai vaidinti narkomanes, nusikaltėles, alkoholikes. Režisieriai naudojosi jos gyvenimo patirtimi.

Penktasis ratas: meilė

Nepaisant to, kad Berimor gyveno audringai, meilės reikaluose ji buvo naujokė. Vaikystę iš jos atėmė darbas kine, jaunystę – narkotikai ir alkoholis. Būdama 18-os, Driu galėjo pasigirti vos keliomis intrigėlėmis, tačiau ji neišgyveno nė vieno rimtesnio romano.

Džeremis Tomas tapo pirmąja jos meile ir pirmuoju vyru. Jis tarnavo prekybiniame laive ir taip pat buvo Los Andželo baro „Kambarys”, kuriame dažnai mėgo lankytis Driu, savininkas. Ji visada ateidavo viena – visą vakarą gerdavo tekilą, stebėdavo lankytojus ir išeidavo palikusi ne vieną šimtinę dolerių.

Vieno tokio apsilankymo metu Tomas prisėdo prie Driu staliuko ir ją pakalbino. Daugiau nei dvejus metus jie bendravo „Kambaryje”: Driu kalbėdavo, o pusantro karto vyresnis Tomas klausėsi. Ranką ir širdį Džeremis Driu pasiūlė sėdėdamas prie to paties staliuko, prie kurio jie susipažino. Santuoka truko šešias savaites.

1996-aisiais Berimor atsidūrė vienoje filmo „Geriausi žmonės” filmavimo aikštelėje su aktoriumi Luku Vilsonu. Porai teko vaidinti meilės sceną ir per repeticiją Driu su Luku taip aistringai ir užsimiršę bučiavosi, kad režisierė Tamara Deivis pasakė: „Rodos, mūsų akivaizdoje gimė meilė”.

Per repeticiją prasidėjęs Berimor ir Vilsono romanas tebuvo repeticija. Netrukus aktorė susipažino su komiku Tomu Grinu, kuriam buvo lemta tapti antruoju jos vyru.

Įsimylėjusi Berimor tarsi atgimė iš naujo. Jos karjera kine vis augo: 1995-aisiais iškart išėjo trys filmai, kuriuose ji atliko vaidmenis – „Vaikinai pašonėje”, „Betmenas amžinai” ir „Beprotiška meilė”. Aktorė pamažu atgavo savo „geros juokingos mergaitės” įvaizdį, o komedijų trauką aiškino labai paprastai: „Mano gyvenime buvo per daug skausmo. Aš nenoriu, kad manęs gailėtųsi. Man patinka džiuginti žmones”.

1998 metais pasirodė filmas „Amžinos meilės istorija”, po jo – „Vestuvių dainininkas”, kuriam Berimor kartu su savo draugu Adomu Sendleriu parašė scenarijų. 2000-aisiais išėjo filmas „Čarlio angelai”, kuriame Driu ne tik vaidino vieną pagrindinių vaidmenų, bet ir buvo prodiuserė.

Šeštasis ratas: atrakcionų parkas

Tomo Grino nešokiravo beprotiškas Driu elgesys. Su Berimor niekada nebuvo nuobodu. Kartu jie rengdavo vakarėlius, smaginosi žurnalistams paskleisdami gandus tai apie Driu nėštumą, tai apie jų santykių atšalimą. Jie vienas kitą suprato iš pusės žodžio.

Po kelerių metų Berimor ir Grinas slapčia susituokė. Tarp svečių, atvykusių į Malibu kurortą, buvo geriausios Driu draugės – Kortni Lav, Kameron Diaz ir Liusi Lu. „Aš jaučiuosi taip, tarsi man vėl dešimt metų, o pasaulis aplink – tai didžiulis atrakcionų parkas”, – kalbėjo Driu, apkabindama naująjį vyrą.

Šeimyninis Berimor ir Grino gyvenimas nebuvo ramus. Jų namuose nuolat vyko vakarėliai. Jie vėl tapo Driu gyvenimo tikslu. Kartą ši Berimor aistra vos netapo sutuoktiniams pražūtinga.

Kai namuose kilo gaisras, Tomas ir Driu miegojo. Jeigu ne aktorės šunelis Flosi, skardžiu lojimu puolęs žadinti šeimininkų, vakarėlis galėjo būti paskutinis. Šuns lojimas prižadino Tomą ir jis iš degančio namo išnešė Driu. Flosi gavo trijų milijonų dolerių vertės dovaną, o Berimor šuneliui Beverli Hilse nupirko namą ir testamentu paliko visą savo turtą.

„Neimk į galvą, jis tik senas nuobodyla”, – drąsindavo Driu draugai. Kartu neišgyvenę nė pusmečio, Tomas ir Driu išsiskyrė. Jų skyrybos buvo vienos taikingiausių Holivudo istorijoje. Kaip priežastį Grinas nurodė „skirtingus charakterius”.

Galbūt gydymasis nuo depresijos vėl būtų pasibaigęs klinikoje, jei Driu laiku nebūtų prisiminusi prodiuserės pareigas. Kompanija reikalavo maksimalaus susikaupimo. Sėkmingiausiu aktorės projektu tapo filmas „Čarlio angelai-2”. Jis Berimor pastangų dėka buvo finansiškai sėkmingas.

Į žurnalistų ne pirmą kartą pateikiamą klausimą, kaip jai pavyko išgyventi skyrybas, Driu atsakė įprastai: „Kartais gyvenimas mus parklupdo. Tačiau tai tinkama poza maldai”.

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.