Taileris Briulė (Tyler brule) yra kultinio žurnalo „Wallpaper” įkūrėjas. Šis tarptautinis dizaino, architektūros, interjero bei gyvenimo būdo žurnalas – tai iliustruota šiuolaikinio miesto gyventojo, puošeivos ir aktyvaus vartotojo biblija. Taileris Briulė dabar vadovauja „Vinkreative” agentūrai, kuri pateikia idėjas įvairiausioms kompanijoms, pradedant „Svis Air” ir baigiant Prada. Originalūs Briulė sumanymai didina pardavimus, mat stebuklingai žmonėms sukelia vartojimo maniją.
Ką jūs veikėte iki „Wallpaper”?
Aš pradėjau nuo televizijos: dirbau BBC Mančesteryje, paskui ABC News, po to 9-ajame kanale Australijoje. Kai man visa tai nusibodo, perėjau į rašytinę žiniasklaidą. Rašiau į „Vanity Fair”, „Vogue”, „The Guardian”, „Sunday Times”, „Independent Observer”. Paskui ir tai nusibodo. 1994-aisiais kilo žurnalo „Wallpaper” idėja, 1996-aisiais aš jį išleidau.
Aš visuomet domėjausi dizainu, na, ne taip, kaip dabar, kai jis tapo mano verslu. Mane visada domino architektūra, pramoninis dizainas. Spausdintinėje žiniasklaidoje iš pradžių aš ėmiausi madingos žurnalistikos – interviu iš žvaigždžių. Paskui griebiausi socialinių ir politinių temų. Buvau Beirute, Afganistane, dirbau šiurkštų ir turiningą žurnalistinį darbą.
Kokia buvo pradinė „Wallpaper” koncepcija?
1994-1995 metais studijavau britų rinką ir kai ką supratau. Žurnalai „Face”, „ID” ir „Sky”, be abejonės, išreiškia angliškojo stiliaus esmę, rašo apie muziką, gatvės kultūrą ir svarbiausia – apie madą. Tačiau aš pagalvojau, jog daugybės žmonių, užaugusių su šiais žurnalais, prioritetai jau pakito. Jie žino, kas yra „Adidas” ir „Diesel”, bet kai sulaukė 30-ies, tokios problemos juos nustojo dominti. Bent jau nebeturėtų dominti. Mes nusprendėme, jog žurnalas „Wallpaper” turi būti skirtas miesto gyvenimui. Pagrindinės temos būtų architektūra, pramoninis dizainas, maistas, pramogos, kelionės, o tik paskui – mada. Pagrindinės temos buvo savotiškos plytos, o mada – skiedinys, kuris jas sulipdė.
Vadinasi, jūsų žurnalas atspindėjo užaugusiųjų su „Face” ir „Sky” tobulėjimą, naujus interesus?
Manau, kad taip. „Wallpaper” skaitytojai išaugo tuos žurnalus. Jie nusiperka juos du tris kartus per metus nebent iš nostalgijos. Iš tikro jiems įdomiau sužinoti, kaip apstatyti virtuvę, negu išsirinkti Helmut Lang marškinius.
Kaip jūs apibūdintumėte dabartinį „Wallpaper”?
Tai vartojamasis žurnalas, o ne pamišęs kūrybinis kaprizas. Yra vieninga komanda, yra noro suderinti meną ir verslą. Manau, mes su tuo oriai susidorojame spausdindami rimtus tekstus ir pritraukdami talentingus autorius.
Ką patartumėte tiems, kurie žengia pirmuosius žingsnius šioje srityje?
Viena iš taisyklių, kurią man pačiam teko išmokti, – tai „Niekuomet niekuo netikėk”. Nesvarbu, apie ką kalbame, – kontrolė nepakenks.
Kūrybinėje aplinkoje reikia kontroliuoti viską ir visur. Jeigu tu – vyriausiasis redaktorius, tai galų gale už viską atsakysi būtent tu. Niekas nekaltins fotografo už prastas nuotraukas. Skaitytojai sakys: „Kodėl vyriausiasis redaktorius leido tai spausdinti savo žurnale?”
Be to, aš stengiuos daug keliauti, nes nėra nieko svarbiau už platų akiratį. Ir trečia: klientas ne visuomet teisus! Jei tu sukuri paklausą, tai tu ir spręndi. Žmonės, dirbantys media versle, bijo įžeisti aplinkinius, todėl nuolat atsiprašinėja. Kartais jie prašo atleisti visai ne tų, kurių reikia. Atsiprašinėti reikia tik tų, kurie daro įtaką tavo paklausai.
Susidaro įspūdis, jog šiandien viską lemia pinigai. Kaip tokią padėtį pakeisti ?
Naivu manyti, kad ją galima pakeisti. Mes galime prie jos tik priprasti ir nuolat iš naujo apsvarstyti prioritetus. Tik pinigų dėka ant stalo atsiranda maisto, spintoje – drabužių, virš galvos – stogas.
Kita vertus, aš manau, kad požiūris į „teisingą” gyvenimo būdą netrukus pasikeis. Žiūrėkite – šiandien žmonės statosi didžiulius namus užmiestyje. Stambių miestų pakraščiuose (bet kurioje išsivysčiusioje šalyje) kyla dideli kotedžai ir vilos žmonėms, kurie net vaikų neturi. Anksčiau statyti didelį namą buvo prasmės: jame gyveno devynių dešimties žmonių šeima, tarnai ir t.t. Bet kam reikia 300 kvadratinių metrų namo, kai tu turi du vaikus? Absurdas! Po 15-os metų mes pažvelgsime atgal su pasibaisėjimu: „Ką čia prisidirbome?” Tačiau kol kas mes norime dar ir dar, daugiau ir daugiau… O tai pavojinga.
Kokią visuomenę ir kokį pasaulį jūs norėtumėte matyti artimiausioje ateityje?
Aš esu miesto gyventojas iki pat panagių. Nelabai jaudinuosi dėl ekologijos ir nesisieloju dėl savo žalingų įpročių. Tačiau man norėtųsi, kad mūsų miestai būtų „žmogiškesni”. Tai visai nereiškia, jog reikia uždrausti automobilius. Atvirkščiai: intensyvus eismas – neatskiriama miestiečių gyvenimo dalis. Man norėtųsi, kad megapolijos savo gyventojams sudarytų kuo daugiau galimybių pagerinti gyvenimo būdą. Tokių miestų yra ir šiandien, bet Londonas jiems nepriklauso.
Sakote, kad jūsų nejaudina ekologija. Nemanote, jog reiktų labiau gerbti gamtą?
Taip, žinoma. Galima kviesti visus persėsti ant dviračių, pasekti Amsterdamu arba Tokiju. Bet kiti ekologijos klausimai man mažai rūpi.
Ką jūs manote apie protestus Sietle? Genetiškai modifikuoti produktai ir panašiai. Jūs sutinkate su protestuotojais?
Absoliučiai! Tačiau manau, kad savo nuomonei išreikšti yra kitų būdų. Tokias protesto akcijas mes jau išaugome. Kad būtum išgirstas, tau visai nebūtina siautėti. Dažnai tarp protestantų atsiranda žmonių, kurie tenori daužyti vitrinas.
Nieko blogo, jei žmonės pasisako prieš stambią tarptautinę pasiūlą, tačiau tai daryti reikia dialogo forma. Pasižiūrėkite į Švediją: šioje šalyje daug dėmesio skiriama ekologijos problemoms, bet čia pat egzistuoja dialogas tarp verslo pasaulio ir visuomenės. Aš manau, kad bet kokį nepasitenkinimą galima išreikšti civilizuota forma, nesukeliant masinės isterijos. Sutinku su protestuotojų tikslais, bet ne su metodais, kuriuos jie pasirenka. Antiglobalistų demonstracijos metu mūsų redakcijai išdaužė visus langus. Tai nepagarba ir kvailystė. Be to, tokia akcija netoliaregiška: mums tai nieko nekainavo, viską padengė draudimas.
Jūsų nuomone, geriausias būdas susikalbėti – tai jūsų minėtas Švedijos pavyzdys? Biznio ir visuomenės dialogas?
Visuomenė turi pasitikėti tiek bizniu, tiek vyriausybe. Subrendusi visuomenė turi leisti kiekvienam užsiimti tuo, kuo jam norisi užsiimti. Nemanau, jog šiandien tai įmanoma. Žmonės per daug reikšmės teikia savo ambicijoms. Bet tai labiau kultūros nei politikos problema.
P. Pamerneckas
„Vakarų ekspresas”