Lietuvoje moterys net ir mušamos tyli

Ujamos, žeminamos, mušamos moterys Lietuvoje dažniausiai paliekamos smurtautojų malonei. Vilniaus policija ėmėsi iniciatyvos kiek įmanoma pagelbėti smurto aukoms.

Policijos patruliai ypač dažnai kviečiami per šeimyninius konfliktus. Padėti jie gali nedaug kuo. Tam vakarui apraminti įsisiautėjusį vyrą, ypač aršius išsivežti į komisariatą. Tačiau vyrui ir valdovui grįžus namo viskas prasideda iš naujo. Yra moterų, kurios smūgius kenčia ne kelerius, o keliolika ar net keliasdešimt metų.

Vilniaus miesto antrajame policijos komisariate pernai buvo pradėtas savotiškas eksperimentas. Buvo paskirti du pareigūnai, kurie dirba tik su smurto aukomis. Komisariato viršininko pavaduotojas Robertas Daugėnas LŽ sakė, kad tokia mintis kilo nuvykus į lenkų policijos iniciatyva rengiamus seminarus dėl smurto šeimoje. Pareigūnas domėjosi, kaip dirbama Lenkijoje, Latvijoje, Suomijoje, nuspręsta kažką panašaus pabandyti ir pas mus. „Nuolat dirbantys pareigūnai jau pažįsta didesnės rizikos šeimas, žino problemas, galimus teisinius sprendimo būdus. Jie gali dirbti efektyviau”, – sakė R.Daugėnas. Pareigūnai eksperimentą pradėjo pernai liepą. Buvo paskirtos dvi policijos pareigūnės. Tačiau viena po pusmečio nebeištvėrė. Darbas nualina ne tik fiziškai, policininkas šiuo atveju turi būti ir mokytojas, ir psichologas, ir pagalbininkas. Ne kiekvienas tai ištveria. Policininkai užmezgė ryšius su Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono darbuotojomis. Dirbdami kartu jie gali padaryti daug daugiau. Dabar jau kiekvienoje iš keturių antrojo komisariato nuovadų yra po pareigūną, dirbantį tik su nukentėjusiomis moterimis.

Jei kartą per metus – nieko tokio

Lietuvos moterys kantrios. Vyro kumščius jos kenčia metų metus. Vienas tokių pavyzdžių gali būti vilnietės Jolantos (vardas pakeistas – aut.) gyvenimas. Ji ištekėjo 1978-aisiais. Pradžioje su vyru gyveno kaime netoli Vilniaus. Moteris pasakojo, kad jos gyvenimas tuoj po santuokos virto pragaru. „Kol gyvenome kaime, jis kasdien gėrė ir kasdien mane mušė. Tai buvo baisu”, – prisiminė moteris. Po aštuonerių metų jie išsiskyrė ir buvęs sutuoktinis kaip viengungis gavo bendrabučio kambarėlį Vilniuje. Po kurio laiko pas jį atsikraustė ir Jolanta. Pasak moters, iširus kolūkiams kaime darbo nebeliko, o vyras lyg ir ramesnis pasidarė, mažiau gėrė.

Tačiau dabar jau ne pirmus metus ji yra nuolatinė antrojo policijos komisariato lankytoja. „Kai jis išgeria, pasidaro agresyvus. Pradeda mane daužyti, visai nesivaldo”, – sakė moteris, kuriai jau buvo sulaužyta nosis, praskelta galva, išsukti pirštai. Kilus konfliktui ji kviečia policiją, o pati pabėga iš namų. Po poros valandų, pareigūnams vyrą apraminus, Jolanta jau gali grįžti.

Poros 28 metų sūnus gyvena atskirai. Kai lankosi pas tėvus, nors ir palaiko motiną, kilus konfliktui stengiasi apsisukti ir išvažiuoti. Esą tai ne jo reikalas, tegul tvarkosi policija. Prieš trejetą savaičių moteris vėl buvo sumušta. Tačiau pareiškimą ji jau atsiėmė. „Vis tikiuosi, kad bus geriau, iki šio atvejo metus nebuvo muštynių. Su metais jis ramesnis darosi”, – LŽ sakė jau 29 metus vyro terorą kenčianti moteris. Pasak jos, „jei tik kartą per metus reikia kviesti policiją, tai dar nieko tokio”.

Eiti nėra kur

Policijos pareigūnai prisiminė, kaip neseniai surengė reidą – aplankė gerą dešimtį šeimų, kur nuolat smurtaujama, surinko pareiškimus. Po mėnesio vėl jas aplankius beveik visos moterys pasakė, kad jų namuose dabar viskas gerai ir jokios pagalbos iš policijos nebereikia. Su pareigūnais pagal specialią programą dėl smurto šeimoje bendradarbiaujantis advokatas Džigintas Žebelys sakė, kad į jį kreipiasi daug moterų. Tačiau dažnai tai būna tos, kurios po ilgų teroro metų galiausiai apsisprendė skirtis. Tuomet iš karto kreipiamasi į teismą dėl dviejų bylų: ištuokos ir fizinio smurto. Tačiau ne kiekviena tam ryžtasi. Jau minėta Jolanta LŽ sakė, kad gyvena vyrui priklausančiame kambaryje. Išeiti ji neturi kur. Tokia padėtis ne jos vienos.

Vaiko ir motinos pensionas priglaudžia nukentėjusias moteris su vaikais. Tačiau neilgam. Daugiausia iki šešių mėnesių. Tačiau kur eiti vėliau, jei neturi nuosavo būsto. Klausimas lieka be atsakymo. „Moterys pas mus paliekamos už borto, – apgailestavo D.Žebelys. – Jei yra bent menkiausio turtelio, visada siūlau dalyti. Tačiau jei jo nėra, tada nėra ir jokios išeities.” Vis dėlto R.Daugėnas tvirtino, kad toks pensionas yra didžiulė parama. Nukentėjusiosios gali bent savaitei ar dviem čia pasislėpti kartu su vaikais. Kartais moterys ateina pačios, tačiau dažnai jas tiesiog iš namų atveža policijos pareigūnai. Tokiais kritiniais atvejais iš moterų net nereikalaujama dokumentų.

Pensione gali prisiglausti

Į pensioną moterys gali skambinti arba ateiti pačios bet kuriuo paros metu. Jei jos apsisprendžia keisti savo gyvenimą, pensiono darbuotojos padeda kiek įmanoma. Sudaromas individualios pagalbos planas. Jei reikia, jas ir vaikus konsultuoja psichologai, socialiniai darbuotojai, pensiono darbuotojams padedant moterys gali įgyti vidurinį išsilavinimą, susirasti darbą, jos konsultuojamos teisiniais klausimais. Pensiono direktorė Nijolė Dirsienė labai džiaugiasi policininkų parodyta iniciatyva. „Tai tik pirmas, tačiau labai geras žingsnis. Policija žino tokias šeimas, jų problemas. Idealiausia būtų, pavyzdžiui, kaip padaryta Suomijoje. Ten socialiniai darbuotojai priskirti prie policijos įstaigų. Dabar turime nemažai įvairių tarnybų, tačiau jos dirba kiekviena sau. Veikdamos kartu galėtų padaryti žymiai daugiau”, – LŽ sakė N.Dirsienė. Policijos pagalba pensiono socialiniams darbuotojams ypač praverčia lankant asocialias šeimas. Viena į tokią šeimą atėjusi socialinė darbuotoja pati gali smarkiai nukentėti. „Policininkai vyrai į tokias vietas eina apsiginklavę ir tik po du. Be to, jie uniformuoti, tai irgi padeda sutramdyti triukšmadarius. O mūsų darbuotojos priverstos vaikščioti po vieną, jos jaučiasi nesaugiai. Dabar su policininkais tikrai esame gera komanda”, – pareigūnų parama džiaugėsi direktorė.

Teisinė pagalba

Parama gali būti ne tik fizinė, tačiau, o tai labai svarbu, ir teisinė. Ne kiekviena žino, kad patyrus smurtą reikia kreiptis ne į policiją, o į teismą privataus kaltinimo tvarka. „Policija visada tokiais atvejais atsisako priimti pareiškimą. Žmonės piktinasi, kad policija nieko neveikia, atsisako padėti, tačiau mes to daryti negalime”, – sakė R.Daugėnas. Komisariato pareigūnai sugalvojo išeitį. Jie sukūrė specialų blanką, kurį moteris privalo užpildyti. Ji iš anksto perspėjama, kad savo pareiškimą adresuotų ne policijai, o teismui. Pareigūnai susitarė su antrosios apylinkės teismu, kurio teritoriją prižiūri, kad jie bus kaip tarpininkai perduodant teismui aukų pareiškimus. Be kita ko, tai moterims sutaupo ir šiek tiek pinigų. Priešingu atveju jos būtų priverstos kreiptis į teisininką, kuris parašytų pareiškimą. O teisininko paslaugos brangios. Jos dažnai neįkandamos skurde gyvenančioms moterims.

Tokiu būdu per šių metų devynis mėnesius iš komisariato į teismą jau pateko 28 bylos.

Pareigūnai sako, kad yra nemažai šeimų, kur smurtas nesikartoja. Būna, kad apsipyksta, tačiau tai nėra nuolatinis reiškinys. Tačiau jei iš tos pačios moters gaunama daugiau negu vienas nusiskundimas, policininkai savo atsakomybe pradeda ikiteisminį tyrimą. „Trečią kartą jau ir nužudymas gali būti, – linkęs būti atsargus R.Daugėnas. – Jei mes teismo ir nelaimėsime, bent pagąsdinsime smurtautoją.”

Įstatymai, beje, numato, kad smurtą patyrusios moterys į teismą gali kreiptis tik privataus kaltinimo tvarka.

Įrodymų nėra

Fizinio smurto bylos yra labai sudėtingos. Jose dažnai sunku įrodyti, kad moterį sumušė jos sugyventinis ar vyras. „Pašalinių liudytojų dažniausiai nebūna. Moterys mušamos tik vaikų akivaizdoje”, – paaiškino advokatas D.Žebelys. Į teismus vaikus kviesti vengiama. Jie ir taip būna patyrę sunkių psichologinių traumų, tad pakartotinis jų prisiminimas gali vaiko psichiką dar labiau sužaloti. „Policija kartais prašo, kad kviestume vaikus liudyti, bet aš visada atsižvelgiu į motinų norus. O jos nenori savo vaikams suteikti papildomo skausmo”, – LŽ sakė advokatas. Tad gynėjai atsiduria keblioje padėtyje. Tenka remtis ekspertų išvadomis. Tačiau, pasak, D.Žebelio, tuomet jiems akis drasko smurtautojų advokatai. Jie teigia, kad moteris galėjo pati susižaloti ar būti sumušta kaimyno, nepažįstamo asmens. Renkant įrodymus advokato galimybės irgi yra labai ribotos. Kadangi kreipiamasi tik privataus kaltinimo tvarka, moteris turi būti pati sau gynėja: ir prokuroras, ir advokatas. Už savo teises ir gyvenimą jai tenka grumtis pačiai ir ne viena paprasčiausiai neišlaiko tos įtampos. Net ir laimėjus bylą pirmosios instancijos teisme, tai dar tik pradžia. Pasak D.Žebelio, apygardos teismas dažnai panaikina nuosprendžius vis dėl tos pačios priežasties: nėra liudytojų.

„Manyčiau, kad reikėtų panaikinti tą privatų kaltinimą ir tokias bylas nagrinėti įprasta tvarka, – sakė D.Žebelys. – Tokius pasiūlymus galėtų pateikti Vyriausiasis policijos komisariatas ir apie tai jau kalbama.” Advokatas sakė, kad dabar reikia pasižiūrėti, kaip jiems seksis teismuose, ir tada teikti pasiūlymus. Jau yra baigtų bylų, kuriose sprendimai – moters naudai. Advokatas rašo ataskaitą apie tai. To jo paprašė komisariato vadovai. Galbūt Vilniaus policijos iniciatyva galės pakreipti į gera ne vienos moters gyvenimą.