Jei vaikai iki trejų metų labai mažai kalba, o sulaukę 4 -4,5 metų kalba labai netaisyklingai, būtina kreiptis į specialistą, – pataria logopedė Laura Chankevič.
„Kalba savaime neišsivysto. Ją vaikas išmoksta, bendraudamas su suaugusiaisiais, pamėgdžiodamas juos ir jų padedamas. Vadinasi, bendrauti su vaiku būtina nuo pat ankstyvosios vaikystės. Ir juo daugiau iš mažens bendrausime su vaiku, juo lengviau ir sėkmingiau vaikas mokysis kalbos”, – sako logopedė.
Ar yra požymių, leidžiančių būsimus kalbos sutrikimus numatyti jau kūdikystėje?
Taip. Jei pirmąsias gyvenimo savaites nepasireiškia naujagimio reakciją į garsą, trečiąją savaitę jis nepradeda šypsotis, antrąjį gyvenimo mėnesį negeba fiksuoti žvilgsnį į kokį nors objektą, trečiąjį – neįsiklauso į suaugusiojo kalbą, ketvirtąjį penktąjį – nepradeda čiauškėti.
Kalbos raidos sutrikimus nustačius iki 3 metų, lengviau ją normalizuoti. Tačiau amžiaus ribos įvairiems kalbiniams procesams susiformuoti yra nevienodos.
Kas nulemia arba sutrikdo taisyklingą kalbos raidą?
Kalbai susiformuoti reikalingas pakankamas protinis ir fizinis išsivystymas, normalūs jutimo organai (ypač klausa, regėjimas), normalus kalbos aparatas.
Nesėkmingo vystymosi požymiais galima laikyti tai, kad vaikas vystosi sulėtintai, persirgo sunkiomis, ypač neurologinėmis, ligomis, nenoriai kartoja žodžius ir sakinius, kuriuos girdi, kai girdėdamas prašymą tyli arba išeina tarsi negirdėjęs. Be to, jis nori spręsti savo problemas savarankiškai, be jūsų pagalbos, vienodai aktyviai bendrauja su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, jam nerūpi, ar jį kas nors supranta, kalba tik jam vienam suprantama kalba, į pastabas „Pasakyk dar kartą geriau” nereaguoja, jo kalba stipriai atsilieka nuo jo bendraamžių kalbos išsivystymo lygio.
Jei vaikui būdingi vienas ar du nesėkmingo vystymosi požymiai, jam reikia pagalbos.
Kokios yra medicininės kalbos sutrikimo priežastys?
Pirmiausia – nėštumo patologijos: intoksikacijos, įvairūs virusiniai susirgimai, vartotas alkoholis, antibiotikai,migdomieji, psichinės ar fizinės traumos, rezus minus faktorius ir kt. Ypač kalba sutrinka, kai neigiami veiksniai pasireiškia pirmais nėštumo mėnesiais.
Įtakos gali turėti ir gimdymo traumos: ankstyvas gimdymas, deguonies stoka, pavyzdžiui, kai, gimdamas kūdikis pridūsta. Taip pat – persirgtos smegenų ligos pirmaisiais gyvenimo metais, galvos traumos, paveldėtos neigiamos kalbos sąvybės, neigiami socialiniai buitiniai veiksniai.
Pirmoji grupė priežasčių (dėl įgimto smegenų struktūrų neišsivystymo arba jų sužalojimo vaisiaus vystymosi laikotarpiu, gimdymo metu arba gyvenimo eigoje) sukelia daugelį kalbos sutrikimų: alaliją – visišką kalbos neišlavėjimą, dizartriją – kalbos sutrikimą dėl artikuliacijos aparato raumenų inervacijos nepakankamumo.
Antroji grupė priežasčių (įvairūs kalbos padargų anatominiai trukūmai: netaisyklingas dantų sukandimas, lūpos nesuaugimai,aukštas gomurys, pernelyg stambus liežuvis ir pan.) sukelia įvairaus pobūdžio šveplavimą.
Trečioji grupė priežasčių (pagrindinių vaiko psichinių poreikių nepatenkinimas – įspūdžių, teigiamų emocijų stoka) lėtina kalbos raidą. Tokiu atveju vaikų kalba neatitinka amžiaus normos: jie ilgai švepluoja, turi neišlavėjusį girdimąjį suvokimą – foneminę klausą, leksinės ir gramatinės kalbos sandaros trūkumų.
Kokių kalbos sutrikimų pasitaiko daugiausia?
Iš visų fonetinių kalbos sutrikimų dažniausias šveplavimas – kalbos garsų, dažniausia priebalsių, netaisyklingas tarimas: garsų keitimas (š keičia į s, r – į l ir pan.), garsų praleidimas (pavyzdžiui, žodį „Rokas” taria – „okas”), garsų tarimo iškraipymas.
Kada geriausia pradėti šalinti kalbos trūkumus?
Įvairūs garsų tarimo nesklandumai pradedami šalinti dar tada, kai vaiko amžius ikimokyklinis.
Išmokti taisyklingai tarti garsus nėra lengva. Tai nuoseklus, sistemingas ir didelio atidumo reikalaujantis darbas.
Bene svarbiausia yra tai, jog vaiką mokant tarti kurį nors garsą negalima užsiėmimo užtęsti. Artikuliacijos pratybos turi trukti ne ilgiau kaip 5 min. Po to daryti pertraukėlę ir vėl tęsti pratybas.
Norint laiku padėti vaikui, labai svarbu ir tinkamai įvertinti kalbos sutrikimą – nuo pasirinktų kalbos taisymo bei darbo būdų priklauso logopedinio darbo sėkmė.
Vyriausybės nutarimu vaikų kalbos ugdymo pratybos turi vykti du kartus per savaitę po 20-24 min. (išskyrus priešmokyklinio amžiaus vaikus – jų ugdymui skirtinos trejos pratybos per savaitę). Tačiau patirtis rodo, kad to nepakanka, kad reikia dar tėvų pagalbos arba papildomo ugdymo. Gaila, kad ne visi tėvai linkę bendradarbiauti su logopedu.
Ar mokant tarti garsus užtenka apsiriboti tarimo pratybomis? Kokią reikšmę turi pirštų judesių lavinimas?
Rankų pirštų motorikos lavinimas – labai svarbus darbas šalinant įvairius tarimo nesklandumus. Yra nustatyta, kad fiziškai silpnesni vaikai, kurių bendroji motorika ir pirštų judesiai nepakankamai išlavėję, pradeda vėliau kalbėti arba kalba su trūkumais. Kai tobulėja rankų judesiai, vaikas vystosi visapusiškai.
Gali padėti veido, rankų, delno, pirštų (ypač nykščio) masažas, tarpupirščių tempimas ir panaši metodika.
Vaikai, kurių bendroji motorika atitinka amžių, atlieka rankų mankštą, pamėgdžiodami „kačiuko nagus” – pirštų galų surietimą ir ištiesimą, „pirščiukai sveikinasi”- pirštų pagalvėlių sulietimą.