Gerai pagalvokite ir pamėginkite prisiminti, kada paskutinį kartą palaimingai – tarsi vaikai – šypsojotės be jokios aiškiai matomos priežasties tiesiog eidami gatve? Nejaugi nepavyksta? Greičiausiai todėl, kad jūs niekada nematėte nė vieno teatro „Licedei” numerio’85
Lapkričio 25 dieną 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose žiūrovams bus suteikta unikali galimybė išvysti aukščiausio lygio klounų-mimų teatrą „Licedei”.
Klounų-mimų teatras „Licedei” (Rusija, Sankt Peterburgas) – tai pirmas ir vienintelis klounados teatras Rusijoje, įkurtas 1968 m. Per ilgą jo gyvavimo laikotarpį sukurta daug originalių spektaklių ir koncertinių numerių.
Artistai yra įvairių teatro festivalių laureatai daugelyje šalių. Teatras pripažintas ir tiesiog garbinamas JAV, Kolumbijoje, Brazilijoje, Honkonge, Kinijoje, Vietname, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kuboje, Izraelyje, Kanadoje ir t. t.
Prasidėjusios sovietmečiu ir iki šiol nesiliaujančios Rusijos klounų gastrolės po Vakarų Europą, žiūrovus tiesiog „išvedė iš proto”. Minios norinčių patekti į „licedėjų” pasirodymus šturmuodavo pastatus, kuriuose vykdavo spektakliai, tačiau salės buvo per mažos balaganinių linksmybių mėgėjams.
Tada teatras sugalvojo šou, kuriame surinko pačius geriausius teatro gyvavimo laikotarpiu pastatytus numerius, pritaikė juos didelėms salėms ir net stadionams. Vaizdas buvo sukomponuotas taip, kad būtų suprantama ir matoma net iš pačių atokiausių vietų. Pasikeitė ir atlikėjų santykis su žiūrovais – spektaklio metu visa publika yra įtraukiama į veiksmą (žaidimas su žiūrovais – privaloma „Licedei” teatro spektaklių dalis) – taip gimė spektaklis „Asisiaj-reviu”.
Prieš keletą metų teatro artistai, ruošdamiesi balandžio 1-osios pasirodymui, „Asisiaj-reviu” spektaklio pavadinimą pakeitė į „Pokatucha” – šis pavadinimas dar geriau atitiko sėdinčiųjų salėje būseną, nes jie tiesiog vartėsi iš juoko.
Visi „Licedei” teatro numeriai kuriami, rodos, iš nieko – tai ne pompastiškas paradas ar primityvūs cirko triukai. Sėdint salėje ir stebint „Licedei” pasirodymą belieka pamiršti titulus ir rangus ir šėlioti drauge su visa juokais leipstančia publika, atsigręžiant į tai, ką gražiausia turime savyje – laimingą vaiką.