Vakar „Klaipėdos galerijoje” pristatyta šalies taikomojo meno paroda „Iš močiutės skrynios” lankytojus kviečia ją praverti savo prisiminimams, asociacijoms ir interpretacijoms.
Paroda tuo pačiu pavadinimu „Klaipėdos galerijoje” jau vyko prieš trejus metus. Tema sudomino ir įkvėpė menininkus, ekspozicija susilaukė didelio žiūrovų dėmesio.
Todėl parodos sumanytoja ir galerijos direktorė Violeta Jusionienė nusprendė projektą pratęsti.
Šįsyk parodoje dalyvauti panoro didelis būrys menininkų: vilnietė Violeta Laužonytė, kaunietės Margarita Taurinskienė ir Jolanta Šmitienė, klaipėdiečiai Saulius Bertulis, Jūratė Česnaitė, Auksė Drazdienė, Rasa Žiobakienė ir Audronė Adomavičienė, telšiškės Zita Inčirauskienė ir Virginija Degenienė bei kiti.
Parodos idėja – ne atkurti močiutės skrynią kaip formą, bet pateikti smalsiam žiūrovui jos turinį, kuriantį menamos močiutės paveikslą, jos gyvenimą. Anot parodos kuratorės V.Jusionienės, tema davė daug laisvės kūrėjui, juk močiutėmis anksčiau ar vėliau tampa visos moterys – ir ponios, ir tarnaitės, ir miestietės, ir kaimietės. Močiutė – amžinai įsimylėjusi, poetiška svajotoja, negalinti išsiskirti su atsiminimų persmelktais niekučiais, močiutė – realistė, pragmatikė, kaupianti tik išmatuojamą vertę turinčius daiktus. Rafinuota ponia, šiugždanti atlasais, ar baltaskarė senolė, raukšlių išvagotu veidu, sugrubusiom rakom – močiutė, kaupianti skrynioje savo gyvenimo istoriją, potyrius, svajones, lyg jokio notaro neaprašytą jausmų palikimą vaikaičiams.
Močiutės skrynia – tai gausybė daiktų, kurie ne visada yra reikalingi buičiai, tačiau visada kupini jausmų ir prisiminimų, kurių dvasia sklando lyg lengvas čiobrelių kvapas. Tai subtilūs tekstilės darbai, papuošalai, praeitimi kvepiantys rūbai, nosinaitės, meilės laiškai, seni dienoraščiai ir albumai, išradingai palytėti menininko rankos, jo interpretuoti ir parodoje pateikti žiūrovui kaip naujas, bet praeities sapnus menantis kūrinys.
Paroda „Iš močiutės skrynios” veiks iki lapkričio 28-osios.