Koks patrauklus ir sykiu paslaptingas vardas – Mėja… Tokio Lietuvos teatro scenoje dar nėra. Bet greitai atsiras, kai lapkričio pabaigoje Klaipėdos dramos teatras uostamiesčio Žvejų rūmuose parodys pirmąją šio sezono premjerą.
Veda kūrybos džiaugsmas
„Mėja” – taip vadinasi šiuolaikinės airių dramaturgės Marinos Carr pjesė ir pirmasis jos interpretuotojas Lietuvos scenoje – režisierius Gytis Padegimas. Nepabūgęs dramatiškos padėties, į kurią pateko uostamiesčio Dramos teatras, jo pastatą dėl avarinės būklės uždarius rekonstrukcijai ir kolektyvui netekus namų, G.Padegimas kupinas kūrybos džiaugsmo, kaip ir jo kuriamo spektaklio aktoriai.
M.Carr dviejų veiksmų dramoje pamatysime aktorių moterų žvaigždyną – pagrindinio Mėjos vaidmens kūrėją Nelę Savičenko, aktores Eleną Gaigalaitę, Valentiną Leonavičiūtę, Eglę Barauskaitę, Reginą Šaltenytę, Jūratę Jankauskaitę, Nijolę Narijauskaitę, Reginą Arbačiauskaitę, Nijolę Sabulytę, Jolantą Puodėnaitę, jų scenos partnerius Valentiną Klimą bei Vidą Jakimauską. Vaidins ir scenos debiutantės, teatro meno vadovo Povilo Gaidžio trečiosios aktorių laidos Klaipėdos universitete absolventės Sigutė Gaudušytė ir Dovilė Rudinskaitė.
„Mėjos” scenovaizdžio autorė – ištikimoji G.Padegimo kūrybos bendražygė Birutė Ukrinaitė kaip ir spektaklio kompozitorius Gintaras Kizevičius. Abu talkino režisieriui prieš kelerius metus išleidžiant į pajūrio sceną M.Carr tėvynainio Martino MakDonagho „Lineino grožio karalienę” ir ankstesnius G.Padegimo pastatymus.
Apie tikėjimą ir lemtį
M.Carr nominuota kaip literatūrinė Airijos teatro ateities jėga, yra šiuolaikinio Airijos teatro avangardo pusėje, nors pati autorė tvirtina, kad jos didieji pirmtakai, tarp kurių ir dramaturgas Semiuelis Beketas, didžiulės įtakos jos kūrybai nedaro.
Tarp žymiausių M.Carr pjesių yra Lietuvos žiūrovams jau pažįstama Kauno dramos teatre Gintaro Varno režisuota „Portija Koglen”. M.Carr pjesės pelnė pripažinimą ne tik Airijoje, bet ir Europos teatrų scenose ir laimi aukščiausius literatūrinius apdovanojimus. 1994 metais parašyta „Mėja” („The Mai”) buvo pripažinta geriausia pjese Naujosios dramaturgijos Dublino teatrų festivalyje ir pakreipė autorės kūrybą nauja stilistine linkme.
Ši pjesė nėra tiesioginė klasikinio graikų mito adaptacija, tačiau kelia tikėjimo ir gyvenimo lemties klausimus. Joje susipina keturių kartų moterų likimai. Čia vaizduojama emocinė moteriškų charakterių topografija, moterų vidinio gyvenimo poetinė tragedija, šeimos istorinės lemties neišvengiamumas.