Šiandien Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje premjera: Kanados autorės Marie France Marsot „Laukim skambučio”, kurį režisavo Valentinas Masalskis, vaidinantis ir vieną iš keturių spektaklio personažų.
Dar spalio mėnesį parodyti du pirmi premjeriniai spektakliai. Juos matė ir pjesės autorė, specialiai iš Kanados atvykusi į jai iki tol visai nežinomą kraštą. „Jūs esate laisvesni nei kanadiečiai”, – netikėtai pratarė M.F.Marsot žiūrovams, po antro spektaklio likusiems pasikalbėti su viešnia. O per susitikimą paaiškėjo, kad mes, lietuviai, aptardami spektaklį, nukeliaujame ir į platesnes istorines ar žmogiškosios būties erdves. Klausiame, diskutuojame, provokuojame. Smulkutę, santūrią ir labai tyliai kalbančią autorę, dramaturgiją pasirinkusią po dailės ir psichologijos studijų, regis, pribloškė vilniečių dėmesys jos kūriniui. Jei spektaklis „neužkabintų”, būtų kitaip.
Kasdienis gyvenimas
Istorija paprasta – vos pusdienis įprasto trijų žmonių šeimos gyvenimo. Kai jie, dar įsisupę į chalatus, atkiūtina įprastų pusyčių. Motina (akt. Eglė Gabrėnaitė) ir dukra (akt. Jolanta Dapkūnaitė) kremta džiūvėsius, tėvas (akt.Valentinas Masalskis) – šlamščia vakarykštę sriubą. Ją srebia per visą spektaklį. Tik kartkartėmis atsitiesia nuo indo: kad atsikirstų žmonai, papriekaištautų dukrai, suriktų. Šeimynėlės gyvenimas – tikras pragaras, kur kiekvienas, net neutralus žodis, sukelia motinos pykčio audras, rietenas, isteriją. Įtampą dar labiau kaitina tai, jog jie nežino valandos, kada ateis meistras (akt. Šarūnas Puidokas), iškviestas dėl dar vienos telefono linijos. (Beje, originalus pjesės pavadinimas „Antroji linija”.) Kai naujas ryšys atsiranda, duktė tarsi šiaudo griebiasi šanso – telefonu nori pasakyti motinai, kaip jai sunku. Bet neranda žodžių. Tik rauda iš nevilties ir skausmo. Motinėlė negirdi. Net supyksta. „Kas būtų, jei vaikai kreiptųsi į tėvus?!” – jau į vyrą žvelgdama rėkia moteriškė.
Kai spektaklio įtampa pasiekia kritinę ribą ir žiūrovai jau nujaučia baisią nelaimę, neapykanta kunkuliuojanti šeimynėlė… susėda spręsti kryžiažodžių.
Marselyje ir Vilniuje
M.F.Marsot kalbėjo, jog pjesę parašė, nes jai labai rūpi susvetimėję, jau nebesugebantys susišnekėti žmonės. Net šeimos nariai metų metus murkdosi uždarame neapykantos pasaulyje. Autorė prisipažino, jog daug ką (net motinos personažą) „pasiskolino” iš jai gerai pažįstamos aplinkos.
„Manau, kad tai, ką noriu pasakyti, suprantama kiekvienam žmogui, – sakė autorė. – Ir visai nesvarbu, kokia kalba jis kalba, kokiai kultūrai atstovauja.” Tai įrodo ir pjesės, parašytos 1994 metais, populiarumas. Ypač ji domina prancūzus. Skaitymai vyko Paryžiuje (1999 m.) ir Avinjono festivalyje (2006 m.), 2003 metais kūrinys buvo pastatytas Marselyje, kitais metais taip pat žadama M.F.Marsot pjesę perkelti į sceną.
Paklausta, ar labai skiriasi pastatymai Marselyje ir Vilniuje, autorė pasakojo, kad prancūzai daugiausia dėmesio skyrė durų akutei, pro kurią jie vis žvalgėsi meistro; jų spektaklyje daug ekscentriškų ir juokingų dalykų. Lietuviškas spektaklis nesiekia linksminti; jis skirtas detalesniems, psichologiniams apmąstymams.
Įdomūs darbai
V.Masalskis pataikė į dešimtuką pakvietęs vaidinti E.Gabrėnaitę, J.Dapkūnaitę, pats sukūręs tėvo personažą. Puikiai, įtikinamai vaidinantys aktoriai ir žiūrovus beveik išveda iš proto.
Daugiausia galimybių pasireikšti teko E.Gabrėnaitės personažui. Aktorė, pastaruoju metu nelepinama pagrindiniais vaidmenimis, pagaliau atsigriebė kurdama šeimos despotės personažą.
Įdomus spektaklio dailininkės Renatos Valčik darbas. Ji, naudodama polietileno plėvelę, dar labiau sumažina Mažąją sceną – išryškina nedidelio kambario erdvę. Čia, šalčiu dvelkiančiame kambaryje, prie vienkartiniais indais apkrauto stalo, polietileno plėvelėmis apdengtų baldų vyksta žmonių drama. Net nauja telefono linija, raudonu rėžiu įsiveržusi į jų šaltą aplinką, nieko nekeičia. Tik finale pasigirsta Tomo Kutavičiaus muzika.