Iš meilės: šviesa ir knyga

Neseniai išleista Birutės Baltrušaitytės (1940-1996) poezijos rinktinė „Atmintie karti būk saldi“, pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, skatina galvoti ir apie rašytojos prozos rinktinę. Nes B.Baltrušaitytė – kultūros vertybė, jai priklauso ypatinga vieta lietuvių literatūroje.

B.Baltrušaitytės knyga, kurią išleido „Žaros“ leidykla, – solidus (beveik 400 puslapių) leidinys, sudarytas iš jau publikuotų poezijos rinkinių, vėlyvųjų, niekada nespausdintų eilėraščių, dienoraščių ir esė. Į leidinio pristatymą Lietuvos rašytojų sąjungoje susirinko daug žmonių. Tai ir buvę B.Baltrušaitytės kolegos, garbūs universiteto profesoriai, ir ja žavėjęsi studentai, dabar jau patys žinomi žmonės, poezijos mėgėjai. Tarp jų poetės dukros ir dešimties metų Rusnė Stankevičiūtė, B.Baltrušaitytės vaikaitė. Gražūs, įvairaus amžiaus žmonės, susirinkę į knygos sutiktuves, tarsi padėjo išsipildyti rašytojos svajonei, kai ji dar 1996 metais sakė, jog norėtų atspėti, ką skaitys mūsų vaikai ir mūsų vaikų vaikai XXI amžiuje. Skaito ir skaitys B.Baltrušaitytę.

Vertingas palikimas

B.Baltrušaitytę-Masionienę profesorė V.Daujotytė apibūdino kaip poetę, prozininkę, vertėją, literatūros mokslininkę, Vilniaus universiteto profesorę, eruditę, rankraštyno žmogų. Pirmąją poezijos knygą „Žolynų prieglaudoj“ išleido sulaukusi keturiasdešimties; pasidžiaugė ir kitais savo poezijos rinkiniais „Upių pradžioj“, „Šuliniai“, „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“, prozos knygomis „Po pietvakarių dangum“, „Lieptai“, „Po Žalgirio kautynių“, „Sugrįžimai“. Išspausdintos septynios mokslo ir mokomosios knygos, kultūros istorijos apybraižos. Tarp jų – „Dabartinė estų proza“, „Levas Tolstojus ir Lietuva“, „Literatūrinių ryšių pėdsakais“, „Baltijos tautos“, „Mažosios Lietuvos moterys“.

Šį įspūdinga darbų sąrašą priminė literatūrologė dr. Rita Tūtlytė, buvusi B.Baltrušaitytės studentė. Mokslininkė knygai parašė įžanginį žodį, o per renginį kalbėjo apie itin stiprų poetės kūrybos jausmų pasaulį, meilę gimtinei, kelio namo – pas motiną ir tėvą – motyvus. Ypatinga vieta B.Baltrušaitytės kūryboje skirta kultūros atminties, Prūsijos temai. Tai, pasak R.Tūtlytės, buvo tikrų jausmų, skausmingų išgyvenimų, kelionių įspūdžių – kai veikia ir istorijos nuotrupos, ir peizažas – inspiruoti poezijos vaizdiniai. Jai, gimusiai Tauragės rajone, netoli ribos, skiriančios Lietuvą ir senąją Prūsiją, prūsų laikai tebesitęsė, o išėjusieji – mirę žmonės – rašytojai nebuvo išėję… Tarp jų – Herkus Mantas, su juo ji kalbėjosi… 1980 metų rugpjūčio naktį. Tą sapną, kai „buvo be galo gera, palaiminga ir graudu“, poetė aprašė savo dienoraštyje. Kaip gi kitaip? Juk Herkus Mantas sakė, kad skaitė rašytojos apsakymus apie jį ir šypsojosi…

Privalėjo išleisti

Literatūrologių žodžius papildė aktorės Gražinos Urbonaitės, B.Baltrušaitytės buvusių studenčių, knygos sudarytojų Violetos Mickevičiūtės ir Irenos Plaušinaitytės skaitomi eilėraščiai, ištraukos iš dienoraščių, esė, violončelininkės Ramutės Kalnėnaitės griežiama Johanno Sebastiano Bacho muzika.

V.Mickevičiūtė pasakė ir svarbią žinią, jog „Esė apie knygą, gyvenimo bendrakeleivę“, kuriuo pradedama rinktinė, nebūtų, jei Lietuvos radijo valandėlės „Žodžiai į sielą“ redaktorė, taip pat B.Baltrušaitytės studentė Regina Kaplerienė, nebūtų išsaugojusi 1996 metų įrašo. R.Kaplerienė – ketvirtoji to paties kurso B.Baltrušaitytės studentė, prisidėjusi prie knygos sudarymo.

Pasak dar vienos knygos sudarytojų, vyriausios rašytojos dukros žurnalistės Aistės Stankevičienės, rengiant knygą nebuvo nieko atsitiktinio. „Dažnai skaitydavau savo dėstytojos eilėraščius per poezijos vakarus, per radiją, net plokštelę įrašiau, – LŽ pasakojo V.Mickevičiūtė. – O prieš dvejus metus, artėjant B.Baltrušaitytės 65 metų sukakčiai, poetės dukra Aistė, dirbusi vienoje redakcijoje su I.Plaušinaityte, parodė mamos rankraštį, prasitarė, jog ieško būdų jį išspausdinti. Kai rankraštį parodėme profesorei V.Daujotytei, ji pamatė visumą – „užvedė ant kelio“ – parengti didelę poezijos rinktinę. Iš meilės mūsų buvusiai dėstytojai ėmėmės darbo.“

A.Stankevičienė ilgai galvojo, kas galėtų iliustruoti leidinį, kai jau nebėra ir geriausios B.Baltrušaitytės bičiulės dailininkės Evos Labutytės? „Atsitiktinai tarp užrašų radau Viktorijos Daniliauskaitės ekslibrisą su mamos eilėraščio eilute: „Nejaugi nieko nebeliks iš meilės – / tik šviesa?“. Tuomet suvokiau, kad jau turime ir dailininkę, – pasakojo A.Stankevičienė. – Eilėraščių, dienoraščių, fotografijų atranka, kiti knygos rengimo dalykai mums nebuvo pareiga ar koks formalumas. Tiesiog mūsų draugiška komanda privalėjo išleisi šį poezijos rinkinį. Džiaugiuosi, kad knygos leidimą parėmė Kultūros ministetrija, Tauragės savivaldybė.“

Iš aukščiausio taško

„Dabar jau reikėtų pagalvoti ir apie antrą, tokią pat storą B.Baltrušaitytės prozos bei kritikos straipsnių knygą, – įsitikinusi profesorė V.Daujotytė. – Susidarytų vertingas dvitomis, atskleidžiantis rašytojos „svorį“ lietuvių literatūroje.“ Profesorė B.Baltrušaitytės kūrybą vertina „iš aukščiausio“ taško. Taip pat, kaip ir jos kurso draugų, irgi anksti mus palikusių Broniaus Radzevičiaus, rašytojos vyro Antano Masionio, kūrybą. „Ar atkreipėte dėmesį, kaip gražiai dera net rinktinių viršeliai: mėlynas A.Masionio, šviesiai rudas – B.Baltrušaitytės, – paklausė profesorė. Susitiko knygos, kurių autoriai jau kitur…“

Laiminga diena

„O aš tikėjausi gyvent laimingai“, – viename eilėraščių rašė daug skausmo ir praradimų patyrusi B.Baltrušaitytė. Šie ir visi kiti jos žodžiai, pasak R.Tutlytės, buvo parašyti todėl, kad ji tai norėjo pasakyti, o ne ieškoti įmantresnės formos. Juolab kad ir 1995-aisiais dienorašytje užrašė: „Gyvenimas man davė gerokai nulaistytą stiklinę. (…) Apkarpytas, apdraskytas, gerokai nutašytas, nuskaldytas, aplaužytas gyvenimas.“

„Dėstytoja visada buvo tamsiai apsirengusi, paženklinta gyvenimo tragedija ir paslaptimi, – prisimena R.Tūtlytė. – Ji, pabrėžtinai šalta, o kartu trapi ir pažeidžiama mums, studentėms, darė didžiulį įspūdį. Žavėjo ir kurso vyrus.“

„Dėstytoją labai gerbėme, ji mums buvo tarsi savotiškas dievukas, todėl ir bendravome per atstumą, – LŽ pasakojo V.Mickevičiūtė. – Todėl labai buvo netikėta, kai jau po studijų, po vieno bendrakursių susitikimo einant per Sarbievijaus kiemą, dėstytoja – diddžiulis visų autoritetas – paprašė I.Plaušinaitytės įsikibti į parankę. Aš labai nustebau, kai sutikau B.Baltrušaitytę einančią gatve su dukryte, ir dėstytoja vos ne pirmoji su maninimi pasisveikino. Tai tarsi savotiški ženklai, kurie mus su Irena ir „atvedė“ prie minties, jog privalome parengti B.Baltrušaitytės rinktinę.“

Rašytoja, šiandien pamačiusi jos studenčių ir artimųjų išleistą knygą tikriausiai pasakytų, kad tai – laiminga diena. Kaip toji, kai ji universiteto profesorių skaitykloje skaitė S.Lagerliof „Jeruzalę“, matė čerpių stogus, kažkur toli spindinčio vieno bokštelio auksą – tarp realybės ir nerealybės. „Matyt, laiminga diena, nors nieko, ką įprasta vadinti laime, neįvyko“, – užrašė B.Baltrušaitytė paskutinį kartą atsivertusi savo dienoraštį 1996 metų balandžio 12-ąją. Pavasarį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.