Kas yra tavoji Lietuva? O tavo? Tavoji? Ar daugelis esame pabandę atsakyti į šį klausimą, paaiškinti, parodyti, atskleisti, pripažinti savąją Tėvynę?
Gamtininkas ir fotomenininkas Vytautas Ylevičius neseniai nepasidrovėjo tai padaryti. „Manoji Lietuva” – drąsiai užrašė ant savo nuotraukų albumo viršelio. Gal tokią mintį Vytautui pamėtėjo garsus lenkų poetas Czeslawas Miloszas, sykį šitaip pripažinęs: „Manoji Lietuva – mitų ir poezijos žemė?”
Merkio ir Nemuno pasibučiavimas nuo Merkinės piliakalnio. Aukšta aukšta Ylakių padangė. Sunkios emigranto mintys paskutiniam žemės kyšuly prieš vandenis ir pavydus žvilgsnis į paukštį – jis laisvas plasnoti į tėviškę. Siūruojantys Alantos kalnelių rugiai ir pamario rūko glostomas arklys. Sniego pataluose prisnūdę Pagiriai ir vienišo invalido akistata su jūra – nuklibikščiavęs artyn, vos vos išlaikydamas ramentą, jis vargais negalais lenkiasi gal atsigerti sūraus vandens, gal pabučiuoti jį, gal nusiprausti.
Be žmogaus aš – niekas
Šiuos ir daug kitų lyriškų, nostalgiškų, vaikystę ir jaunystę primenančių vaizdų rasite atsivertę V.Ylevičiaus „Manąją Lietuvą”, kur tilpo daugiau kaip 200 nuotraukų, o jas pratęsė mėgstamų V.Ylevičiaus poetų eilės.
Šis menininkas mėgsta poeziją. Gal todėl, jog nuo fotografijos meno iki poezijos tik vienas žingsnis? „Tai trumpa ir svari kalba, kuri keliais žodžiais labai daug pasako”, – sykį taip Vytautas yra kalbėjęs apie eiles.
Rengdamas šį albumą Vytautas nešiojosi poezijos knygų, skaitė jas net troleibuse ir labiausiai tinkančias eilutes pasibraukdavo. Kas išėjo, galima spręsti dabar. Iš daugiau kaip 200 įvairių poetų eilėraščių V.Ylevičius pasirinko per 70.
Savo bičiulio Justino Marcinkevičiaus eilutes V.Ylevičius pritaikė savo draugui – deja, jau velioniui profesoriui Česlovui Kudabai, kuris V.Ylevičiaus nuotraukoje toks paprastas, visai neprofesoriškas, vienais marškiniais, suraitęs švarką po pažastimi, gyvai šnekučiuojasi su trimis kaimo senolėmis. Jos linksmos ir profesorius smagus – be abejo, senutės kažką labai įdomaus pasakoja.
„Tokiais atvejais Č.Kudabą labai sunku būdavo įkalbėti eiti toliau”, – prisimena V.Ylevičius, su juo keliavęs paupiais ne vieną dešimtį kilometrų ir praleidęs vienoje palapinėje ne vieną naktį.
Milžinų laikrodžiai
Gamta. Pajūris. Kaimas. Paminklai. Šventės. Atgimimas. Tai V.Ylevičiaus knygos skyriai, liudijantys, kas jam buvo brangiausia ir labiausiai rūpėjo išskirti bei įamžinti Lietuvoje. Pirmiausia gamta – nes Vytautas gamtininkas. Baigęs studijas Vilniaus universiteto Gamtos fakultete jis gavo geografo ir hidrologo diplomą. Ne vienus metus tyrinėjo upes ir upelius – Peršekę, Strėvą, Verknę, Merkį, Nerį, Mituvą, Dubysą, Jūrą, Babrungą, Musę ir daugelį kitų. „Jomis ir plaukiau, ir pakrantėmis pėsčias vaikščiojau”, – sakė gamtininkas ir fotomenininkas. Aišku, su fotoaparatu – kaip rožiniu ant kaklo, pasak aktoriaus Ferdinando Jakšio. Po to dirbo tuometiniame Gamtos apsaugos komitete.
Kur, jei ne pajūryje, pamatysi daugiausia visa valdančios vandenų didybės ir kukliai prie jos prigludusių pakrančių grožio? Kur, jei ne Kuršių nerijoje, susimąstysi apie savo laikinumą – tarkim, žvelgdamas į kopas, kurias Č.Kudaba yra taikliai pavadinęs milžinų smėlio laikrodžiais? Legendinis geografas Č.Kudaba mokėdavo pamatyti tai, kas nebuvo pastebima daugeliui.
Kaimas. „Man nebuvo ir nėra gražesnio žmogaus už kaimietį. Kokie taurūs jų veidai! Gal taip yra todėl, kad tiek aš, tiek daugelis mūsų, lietuvių, tebesame artojai?” – svarstė V.Ylevičius.
Paminklai. „Šią knygą buvau parengęs dar prieš 20 metų, tačiau daug ko tada neleido spausdinti, teko laukti. Pavyzdžiui, neleido įdėti paminklų mūsų Tėvynės kunigaikščiams, bažnyčių, piliakalnių, koplytėlių, Kryžių kalno vaizdų ir kitų. Dabar juos laisvai sudėjau”, – džiaugėsi knygos autorius.
Ne svetimos čia ir šventės – jos taip pat parodo lietuvių būdą. Beje, V.Ylevičius daug metų buvo lietuvių liaudies dainų ir šokių ansamblio „Lietuva” šokėjas.
Atgimimas. Juodojo Molotovo-Ribbentropo pakto minėjimas Vingio parke, Baltijos kelias, protesto žygis į Ignalinos atominę elektrinę, Kovo 11-osios akto paskelbimas, Sausio 13-osios aukų laidotuvės…
„Per susitikimus su gamta ir žmonėmis įžengėme į valstybės Atgimimą. Dėsningai tai susiklostė, ir ką dabar besakytume, kokias laikinas krašto problemas bekritikuotume – privalome likti su Lietuva ir Lietuvoje”, – ragina V.Ylevičius.
„Rytas Rusnėje” – 1958 metų data. Paskutiniai juostos kadrai – iš Lietuvos atgimimo laikotarpio. Taigi intervalas – apie 40 metų. Nedažnas fotomenininkas gali pasigirti tokiu kūrybos stažu.
Tai jau trečiasis 77 metų V.Ylevičiaus fotoalbumas. Pirmieji du „Tėviškė” (1971 m.) ir „Gimtinės kloniais” (1996 m.) buvo ta pačia tema, kurią „Manojoje Lietuvoje” fotomenininkas dar labiau išplėtojo. Jis yra surengęs keliolika personalinių parodų Lietuvoje, Europoje, Amerikoje, pelnęs nemažai medalių, diplomų, premijų.
Aria ateičiai
Paklojau už šią jo knygą kelias dešimtis litų ne tik dėl jos turinio, bet ir todėl, jog jos autorius – geras ir mano pažįstamas, iliustravęs ne vieną mano tekstą apie gamtą ir gamtininkus. Ypač daug V.Ylevičius padėjo, kai rašiau apie profesorių Č.Kudabą.
„Pavydžiu tau tavojo gerumo”, – taip sykį yra V.Ylevučiui prasitaręs Vytautų klubo vadovas kompozitorius Vytautas Jurgutis. Turbūt nelengva būtų rasti žmogų, kurį V.Ylevičius būtų įžeidęs, nuskriaudęs. Paskambina kur buvęs nebuvęs: „Sveikas, kaip gyveni? Matai, kaip gražiai saulė šveičia, kokios dienos puikios?” Optimistui visada Saulė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur buvo surengtas V.Ylevičiaus knygos „Manoji Lietuva” aptarimas, prigužėjo pilna salė žmonių – garbių profesorių, akademikų, žilagalvių ambasadorių, menininkų.
„Tavo darbas yra artojo darbas, ariančio dabartį ateičiai”, – stiprino savo jaunystės bičiulį V.Ylevičių poetas Justinas Marcinkevičius.
Ar emigrantai pamatys?
Profesorės Onos Voverienės nuomone, po keliolikos ar keliasdešimties metų, žvelgdami į šias nuotraukas, lietuvių vaikai ir anūkai didžiuosis savo tėvais, seneliais ir savo šalimi.
Šiai knygai parašęs įžangą ambasadorius Vytautas Dambrava pabrėžė, jog, skirtingai negu daugelis, V.Ylevičius neieškojo „septynių pasaulio stebuklų”, visą talentą skyrė savo žemei. „Taip norisi, kad po pasaulį pradėjęs blaškytis jaunimas pavartytų šias nuotraukas”, – atsiduso susirinkime V.Dambrava.
Šią mintį papildęs publicistas, garsus išeivijos veikėjas Vilius Bražėnas, kvatojant salei, siūlė inžinieriams sukonstruoti didelį erdvėlaivį, susodinti į jį kosmopolitus ir „tegul jie keliauja į savo tėvynę, o čia liks patriotai”.
V.Bražėno nuomone, V.Ylevičiaus knyga yra patrioto menininko kūrybos pavyzdys ir turėtų pasiekti visas šalies mokyklas.
„Lietuvos fotografai pagarsėjo dar sovietmečiu, kai parodė Žemės rutulį, iš jo augantį medį ir tą medį puoselėjantį žmogų. V.Ylevičius yra vienas tokių kūrėjų, ir linkiu jam tęsti šią dar nebaigtą knygą, nes juk ir Viešpats ne per vieną dieną sutvėrė pasaulį”, – šmaikščiai ragino filosofas Romualdas Ozolas.
„Suklojau čia šviesiausias savo dienas, geriausius sutiktus žmones, labiausiai įsiminusias klajones paupiais ir eiles, kurias be galo mėgstu. Jei netiko, nepatiko – dovanokit. Ne kartą skendau, buvau po mašina pakliuvęs, tačiau išgyvenau. Turėjau laimės atsidurti tarp žmonių, kurių daugelis linkėjo man gero, tad šia knyga dėkoju Tėvynei ir jiems”, – kalbėjo susirinkusiesiems fotomenininkas V.Ylevičius, o kai salė atsistojo – nubraukė ašarą.