Kalbos apie nekilnojamojo turto kainų burbulą pastaruoju metu sklando ne tik Lietuvoje, bet ir šimtus ar net daugiau kartų už mūsų šalį turtingesnėje Norvegijoje.
Deja, bet skirtumai tarp norvegiškų ir lietuviškų atlyginimų yra kur kas didesni, nei skirtumai tarp būsto kainų Norvegijoje ir Lietuvoje.
Beje, ši Skandinavijos šalis gali būti geras pavyzdys norintiems sužinoti, kas nutinka, kai nekilnojamojo turto rinką ištinka krizė. Tokios karčios patirties norvegai pasisėmė 1988-1992 metais.
Pamišę dėl būsto
Vienas esminių Lietuvos ir Norvegijos nekilnojamojo turto rinkos skirtumų – didžiąją dalį sandorių čia vykdo nekilnojamojo turto agentūros, priklausančios bankams. Tačiau toks agentūrų modelis pradėtas įgyvendinti ir Lietuvoje – norvegų banko „DnB NOR” valdomas lietuviškasis „DnB NORD” šių metų sausį įregistravo agentūrą „DnB NORD būstas”.
„DnB NOR” ir jo valdomam „Postbanken” bankui priklausančios dvi nekilnojamojo turto agentūros užima apie ketvirtadalį šalies rinkos. Pasak vienos iš jų – „Postbanken Eiendom” – vadovo Thore Cato Stentun, būsto kainos Norvegijoje be perstojo didėja nuo 1993 metų.
„Norvegai – daugiausia pinigų į savo būstą investuojanti tauta. Butai ir namai Norvegijoje yra labai prabangūs. Tik penktadalis norvegų nuomojasi, likę turi savo nuosavą būstą. Butus ir namus perka vis jaunesni žmonės. Vis daugiau jų renkasi vienišiaus gyvenimą ir santuoką atideda vėlesniam laikui. Tokia situacija didina paklausą bei statybų mastą. Norvegai išsiskiria ir tuo, kad iki suaugant vaikams kas 3-4 metus keičia savo gyvenamąją vietą. Net ir pensininkai pradėjo dažniau judėti”, – apie Norvegijos nekilnojamojo turto rinkos ypatumus pasakojo T. C. Stentun
Anot jo, tradicinė norvegų šeima turi vieną butą ar namą mieste ir vieną vilą. Iš viso šiuo metu Norvegijoje yra apie 2,2 mln. individualių namų, 480 tūkst. butų. Kasmet pastatoma apie 20 tūkst. naujų būstų. Šalyje gyvena 4,68 mln. žmonių.
T. C. Stentun pateikiamais duomenimis, nuo 1993 metų nekilnojamojo turto kainos Norvegijoje kasmet padidėja vidutiniškai po 9,5 proc.
„Prognozuojame, kad šis bumas tęsis iki 2010 metų, tačiau kainos jau neturėtų didėti taip smarkiai”, – sakė pokalbininkas.
Kainos ir algos
Vidutinis mėnesinis atlyginimas Norvegijoje pernai siekė apie 13 tūkst. litų. Lietuvoje vidutinė alga dabar siekia 1 826 litus.
Oslo centre esančių butų kainos siekia nuo 12 iki 20 tūkst. litų už kv. metrą. Tiesa, yra ir butų, kurių kv. m kaina prasideda nuo 50 tūkst. litų. Tokios kainos fiksuojamos komercinės paskirties ir gyvenamajame kvartale „Aker Brygge”, iškilusiame vienos uosto kompanijos vietoje. Vilniuje vidutinė naujos statybos butų kaina, anot nekilnojamojo turto portalo „Aruodas.lt”, šiuo metu siekia apie 8 400 Lt/kv.m, o senos – apie 8 100 Lt/kv.m. Tačiau norintiems įsikurti sostinės centre gali tekti mokėti ir norvegiškomis kainomis – nekilnojamojo turto agentūros pateikia pasiūlymų įsigyti butus, kurių kaina siekia nuo 10 iki 18 tūkst. litų už kv. m.
139 kv. metrų ploto namą su 6 arų sklypu šalia Oslo galima įsigyti už 2,6 mln. litų (18 900 Lt/kv. m). Panašaus dydžio namas su tokiu pat sklypu šalia Vilniaus kainuoja apie 1,4 mln. litų (10 000 Lt/kv. m). Tačiau yra ir pasiūlymų už 2,3 mln. litų (16 500 Lt/kv. m).
Panašaus dydžio kaip Klaipėda Norvegijos mieste Vestfolde senos statybos namuose esančių butų kainos siekia 7 200 – 7 750 Lt/kv. m. Naujos statybos – apie 11 300 Lt/kv. m. Klaipėdoje naujos statybos butų kainos šiuo metu siekia net apie 8 600 Lt/kv. m, o senos – nuo 4 600 iki 7 100 Lt/kv. m.
144 kv. m ploto namą su 7 arų sklypu šalia Vestfoldo galima įsigyti už 1,25 mln. litų (8 700 Lt/kv. m), o už panašų namą šalia Klaipėdos tektų pakloti apie 700 tūkst. litų (4 800 Lt/kv. m).
Banko „DnB NORD” ekonominių tyrimų grupės vadovas Vadimas Titarenka konstatuoja, kad pagal būsto įperkamumo indeksą (vienam gyventojui tenkančių pajamų ir vidutinės būsto kv. metro kainos sostinės centre santykis) pernai Lietuva buvo tarp autsaiderių Europoje ir tik nežymiai lenkė Lenkiją.
„Būsto kainos Lietuvoje tikrai pasiekė įpirkimo ribas. Tam, kad lietuvis Vilniuje galėtų įsigyti 70 kvadratinių metrų ploto butą, jam neišleidžiant pinigų net maistui tektų dirbti beveik 22 metus. Prastesni reikalai tik Latvijoje – dėl tokio buto Rygoje latviui tektų dirbti net 27 metus. O, pavyzdžiui, suomiui, norinčiam įsigyti tokį butą Helsinkyje, reikėtų dirbti tik aštuonerius metus”, – sako V. Titarenka.
Kokia ta krizė?
Pasak analitikų, visose rinkose egzistuoja cikliškumas. Ne išimtis ir nekilnojamasis turtas.
Anot nekilnojamojo turto agentūros „Postbanken Eiendom” vadovo T. C. Stentun, 1984-1987 m. būsto kainos Norvegijoje augo net po 16-30 proc. kasmet.
„Tačiau 1988 metais kainos sustojo augti. Puikiai prisimenu 1989-ųjų Velykas, kai per vieną televizijos kanalą buvo parodytas reportažas apie nekilnojamojo turto krizę Nyderlanduose, kurių rinka buvo labai panaši į mūsiškę. Reportažo pabaigoje žurnalistas konstatavo, kad toks pat likimas laukia ir norvegų. Sugrįžus po švenčių prasidėjo mirtinas štilis – pirmąjį sandorį pavyko sudaryti tik lapkritį”, – pasakojo T. C. Stentun.
Anot jo, per 1989-uosius būstų kainos nukrito 14 proc., kitąmet – dar 4 proc., o 1991 ir 1992 metais krito dar po 8 proc. Kartu su nekilnojamojo turto krize toks pats likimas ištiko ir Norvegijos bankų sektorių, kurie patyrė milžiniškų nuostolių dėl išdalintų paskolų.
Krizės metu, anot pokalbininko, pirmiausiai krenta mažų butų kainos, tačiau didžiausius nuostolius patiria naujus projektus įgyvendinantys verslininkai.
Nekilnojamojo turto krizė Norvegijoje truko ketverius metus. Pasak T. C. Stentun, jos metu nekilnojamojo turto agentūros pirkėjus viliodavo įvairiomis nuolaidomis – siūlydavo kurį laiką pagyventi parduodamame būste ir įsitikinti, ar tikrai jis patinka. Būdavo ir atvejų, kai klientams išreiškus nepasitenkinimą, po sandorio būdavo grąžinami sumokėti pinigai.
Nuo 1993-iųjų kainos Norvegijoje vėl nesustodamos auga. Į prieškrizinio laikotarpio lygį jos sugrįžo per ketverius metus.