Kainų košmaras: blogiau tik bulgarams ir latviams

Ekspertų prognozės apie gerėjantį gyvenimą šiųmetinio kainų augimo fone skamba lyg pasityčiojimas, kai tenka pasirūpinti šaldytuvų turiniu. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos statistinė tarnyba „Eurostat”: pagal kainų augimo tempus Lietuva atsidūrė „garbingoje” trečioje vietoje.

Naujausiais „Eurostato” duomenimis, mūsų šalyje per pastaruosius metus maisto prekių ir nealkoholinių gėrimų kainos šoktelėjo į viršų 12,6 procento. Prastesnė situacija – tik Latvijoje ir Bulgarijoje.

Tuo tarpu Lietuvoje žmonės politikų pasakomis apie šviesų rytojų nebetiki: atlyginimai didėja, bet brangymečio našta nelengvėja – papildomas pajamas „suvalgo” infliacija, o pabrangę pieno, duonos ir mėsos gaminiai verčia didinti maisto produktams skiriamą išlaidų dalį, arba susiveržti diržus.

Kol atsakingos Lietuvos žinybos aiškinasi, ar brangymetis ir galimas verslininkų sąmokslas – susiję dalykai, o prekybininkai bando susigrąžinti pirkėjus drąsiais pažadais, žmonės savarankiškai ieško būdų išgyventi. Viena iš alternatyvų – turgus

Metais atgal

Beveik už tiek pat, kaip prieš metus maisto prekių parduotuvėse, nūdien turgavietėse galima nusipirkti kiaušinių, daržovių, vaisių, rūkytų mėsos gaminių, jautienos, pieno produktų.

Turgadienį prekeiviai mažiausio dydžio dešimt kiaušinių siūlė po 1,80, vidutinio – už 3,30 Lt, o kone stručio dydžio kiaušiniais prekiavo po 3,80 Lt.

„Kaip mums per visuotinį brangymetį pavyksta išlaikyti mažesnes nei parduotuvėse kainas? Mes neužsidedame tokių fantastiškų antkainių. Turguje dešimt kiaušinių perkantis žmogus permoka tik 30 centų, o parduotuvėje – ne mažiau kaip vieną litą. Mes, prekiaudami turgavietėje, už tuos papildomus 30 centų sugebame padengti visus neišvengiamus kaštus bei dar šiek tiek užsidirbti”,- aiškino vienas iš prekeivių.

Kadangi mūsų redakcija nuo praeitų metų vasaros kaupė maisto parduotuvių čekius, turime teisę teigti, jog turgavietėje iš tiesų vyrauja pernykštės kainos. Pavyzdžiui, 2006-ųjų vasarą prekybos centruose dešimt kiaušinių kainavo 2,80 Lt, rudenį – 3,10-3,20 Lt.

Vaisių bei daržovių pardavėjai vieningai tvirtino pastaruoju metu turgavietėje susiduriantys su vis didėjančiais pirkėjų srautais: „Turguje kainos visada buvo mažesnės. Mums gi nereikia išlaikyti didžiulių prekybos centrų su milžiniška darbuotojų kariauna.”

Pavyzdžiui, dideli „Kriaušiniai” obuoliai po tris litus už kilogramą akimirksniu surikiavo pirkėjus į laukiančiųjų eilę. Tuo tarpu pensinio amžiaus moteriškės, pirkusios po kelis bananus (1 kg kaina – 3,8 Lt) bei po šakelę vynuogių (1 kg – 4,5 Lt) teigė leidžiančios sau pasilepinti vaisiais tik kelis kartus per mėnesį.

Dešimtą valandą ryto turguje jau buvo neįmanoma nusipirkti šviežio pieno – prekeiviai Birutė ir Vytautas tegalėjo pasiūlyti grietinės ir varškės.

„Pieną jau išpirko. Jį paprastai parduodame po du litus už litrą,”- džiaugėsi dešimt karvių laikanti Birutė, siūlanti ir naminę varškę po 7 litus už kilogramą.

Jos sutuoktinis, paklaustas apie akivaizdžius kitų prekių kainų skirtumus parduotuvėse ir turguje, aiškino, jog reikia atsižvelgti ne tik į produkto kainą, bet ir į kokybę: „Mūsų siūloma grietinė yra brangesnė – už pusę litro prašome iki 6 litų, bet juk joje nėra jokių konservantų, jokių chemijų.”

Pieno produktų pardavėjai prisipažino negalį pasigirti dideliais pelnais, bet ir nesiskundė: per mėnesį juodu uždirba kelis tūkstančius litų.

Keliais litais pigiau

Tuo tarpu šviežios mėsos skyriuje nestigo tuščių prekyviečių. Per dešimt metų turgavietėje besidarbuojantys sutuoktiniai Vida ir Vytautas teigė, jog daugelį atbaido mėsos pardavėjams taikomas mokestis

„Įsivaizduokite, už vieną prekystalį per dieną turime sumokėti beveik 50 litų. O juk dar patys gyvą mėsą perkame, po to skerdžiame, parduodame ir uždarbis turi būti šioks toks”,- atviravo prekeiviai.

Nepaisant visų rūpesčių, jiedu tikino galį išlaikyti žemesnes nei parduotuvėse jautienos bei veršienos kainas. Pavyzdžiui, šiuo metu jautienos kumpio prekybos centruose kilogramo kaina siekia 17-18 litų, o turguje – 14-15 Lt. Būtent tiek jautienos kumpis 2006-ųjų rudenį kainavo ir parduotuvėse.

Jautienos nugarinės kilogramas pas turgaus prekeivius nūdien kainuoja 16 Lt, šonkauliai – 8 Lt, sprandinė be kaulo – 12 Lt, mentė be kaulo – 13-14 Lt, mėsa malimui – 10 Lt.

O štai kiaulienos mėsos pardavėjai aiškino, jog jų siūloma produkcija šiuo metu yra pigesnė nei vasarą.

Dešimt metų turguje dirbanti ponia Dalia aiškino, jog vasaros sezono metu kiauliena buvo pabrangusi išaugus paklausai: „Žinote, šašlykų metas…”

Dabar gi kiaulienos sprandinės kilogramas turguje kainuoja 12-13 litų, karbonadas – 15-16 Lt.

Gerokai pigesni ir rūkyti mėsos gaminiai. Parduotuvėse šiuo metu šių produktų vieno kilogramo kaina siekia nuo 30 litų, turguje už skilandžio kilogramą prašoma 19,50 Lt, už kaimišką kumpį – 16,90 Lt, karštai rūkytą naminę dešrą – 10,99 Lt.

Tiria galimus kartelius

Tuo tarpu prekybos centruose „kandžiojasi” ne tik mėsos ir pieno produktų, bet ir duonos gaminių kainos: palyginus 2006-ųjų rudens ir nūdienos kainas, skirtumas siekia nuo keliasdešimties centų iki lito ar net daugiau.

Pavyzdžiui, „Dzūkų duonos” puselė parduotuvėje pernai kainavo 1,26 Lt, dabar – 1,69 Lt, raikytas batonas pabrango vidutiniškai 30-40 centų, naminiai medainiai – 70-80 centų, o duona skrudinimui – net 1,30 Lt.

Beje, iki šių metų pabaigos Konkurencijos taryba turėtų paskelbti, ar pasigirdę įtarimai apie kainas padidinusių pienininkų, duonininkų ir mėsininkų galimus kartelinius susitarimus, yra pagrįsti.

Įtarimų, kad maisto produktų brangimą lėmė ne tik žaliavų brangimas ir atlyginimų kilimas, pasigirdo po to, kai Vyriausybės pavedimu minėta žinyba atliko pirmo būtinumo maisto produktų kainų pasikeitimo vertinimą nuo praėjusių metų vidurio iki šių metų rugsėjo.

Nustatytas didžiausias pelningumas gamybiniame sektoriuje siekė 4 procentus pardavimų, o prekybos tinkluose – apie 6 proc.

Konkurencijos taryba nustatė, kad iš septynių analizuotų kepyklų praeitų metų pirmą pusmetį tik pusė dirbo pelningai. Mėsos perdirbimo įmonės kai kurios savo produkcijos kainas didino iki 14 proc., viščiukų broileriai brango 10-20 proc., kiaušiniai – iki 30 proc.

Išnagrinėjus keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų duomenis nustatyta, kad kartais ab prekybos centrai prekių kainų nekeisdavo arba padidindavo net tada, kai perdirbėjai kainas mažino.

Be to, išsiaiškinta, kad prekybos centrai taiko skirtingus antkainius. Mažiausiais antkainis – nuo 10 iki 25 procentų – taikomas pieno produktams, o pagrindiniams mėsos ir duonos gaminiams – keliais procentais didesnis.

Skelbia karą kainų augimui

Savo ruožtu prekybininkai bando atsikovoti vartotojų palankumą. „Vakarų eksprese” jau rašėme, jog didžiausią Lietuvoje mažmeninės prekybos tinklą valdanti bendrovė „Maxima Lt” tvirtina skelbianti karą kainų augimui, o vakar pranešė atsisakanti vadovautis Prekybos tinklų geros valios verslo praktikos kodeksu.

„Atsisakiusi vadovautis kodeksu, „Maxima” pakvies tiekėjus iš naujo atsakingai derėtis ir sieks sumažinti prekių kainas bei jokiu atveju nesutiks su nepagrįstu kainų didinimu”, – žada „Maxima Lt” vadovai.

Sociologai teigia, kad didėjančios maisto produktų kainos pirkimo įpročių nekoreguoja – laikui bėgant žmonės tiesiog su tuo susitaiko su tuo bei kaupia papildomą pinigų sumą maistui ribodami kitus savo poreikius

Kainų bolero

Dar visai nesenai kreivai žiūrėjom į euro įvedimo Lietuvoje planą, sakėm, bus euras, kainos neišvengiamai šoks į viršų. Ir niekas nenorėjo klausytis ekspertų aiškinimų, kad kainų kilimas nepriklauso nuo mokėjimo priemonės, kad tai labiau ūkio specifikos, žmonių pajamų ir psichologijos atspindys.

Ir ką matom dabar? Kainos kyla ir be euro, ir kyla spartėjančiais tempais, grasinančiais viršyti visas protingas ribas. Ir nors politikai sako – „stebėsim, kovosim, neleisim”, ekspertai sako, kad šiame Lietuvos gyvenimo periode tai neišvengiama. Esame bendroje ekonominėje Europos Sąjungos erdvėje, o ten bendras kainų lygis pusantro karto aukštesnis nei pas mus. Liaudiškai kalbant, viename puode tuo pačiu metu dviejų sriubų neišvirsi. Kyla ūkis, auga žmonių pajamos, jie labiau pasitiki rytojumi, mažiau taupo arba investuoja ir daugiau vartoja, t.y. perka prekes bei paslaugas. O šių pardavėjai ir gamintojai, matydami žmonių nuotaikas ir jausdami piniginių storį, siekia daugiau užsidirbti. Gavę daugiau pajamų, kaip ir visi mes, jie nori mūsų civilizacijos supratimu „geriau gyventi” – t.y. daugiau vartoti. Štai ir užsisuka kainų kilimo spiralė.

Finansų pasaulyje priimta laikyti, kad 2 procentų metinis kainų brangimas yra optimalus ir net siektinas. Tačiau ženkliai staigesni jų šuoliai yra pakankamai pavojingi. O nesuvaldžius kainų šokio – tiesus kelias į pilietinius neramumus, ekonominę ir finansinę valstybės griūtį. Istorijoje daug tokių pavyzdžių. Tačiau toli neieškodami prisiminkime Lietuvą 1990-1993 metais, paveldėtų sovietinių rublių, o vėliau laikinųjų talonų nuvertėjimą, kai kainos kilo kasdien. Žmonės prarado santaupas, griuvo vyriausybės. Pažiūrėkime į Latvijoje keletą metų besitęsiantį labai spartų kainų augimą ir jau šiandien vykstančius pilietinius neramumus. Ar tokia ateitis ir mūsų Lietuvos ryt laukia?

Iš dalies taip. Lietuva kaip valstybė neturi rimtų svertų infliacijai valdyti. Pasaulinėje praktikoje esant pernelyg sparčiam ūkio ir kainų augimui valstybės centrinis bankas padidina bazines palūkanų normas, paskui jį visi komerciniai bankai priversti pabranginti kreditus – t.y. per prievartą suveržti diržus įmonėms ir piliečiams. Tada sulėtėja verslas, nebekyla ir kainos. Lietuvoje litas kietai „pririštas” prie euro, ir iš esmės mes esame priklausomi nuo Europos Centrinio banko pinigų politikos. O pastarasis paiso ne mūsų, o visos ES interesų.

Ir vis tik, kokie svertai lieka Lietuvos valdžiai sulėtinti kainų kilimą?

Slovėnijoje po euro įvedimo 2007 metais ženkliai kainas kėlusiems verslininkams buvo sukuriama visokeriopa piliečių nepakantumo atmosfera, sudaromas vadinamas juodasis sąrašas. Piliečiai per žiniasklaidos priemones buvo informuojami apie pigesnių kainų parduotuves ir paslaugų tiekėjus. Pas mus Vyriausybė pradėjo derybas su prekybos tinklais. Kažkokių dalinių rezultatų tai tikrai duos. Tačiau vien to nepakaks kainų bolero suvaldyti.

Reikia sudominti mūsų žmones taupymu. Dabar bankai už pas juos laikomus pinigus moka tokias mažas palūkanas, kad jos iš esmės net nepadengia kainų brangimo ir, paprastai kalbant, taip „betaupydami” žmonės praranda. Jei Vyriausybė prisimintų sėkmingą dešimties metų senumo patirtį ir pradėtų platinti gyventojams taupymo lakštus su konkurencingomis palūkanomis, tai atrodytų patrauklu ir galėtų sudominti mūsų žmones. Žmonės taupydami neprarastų perkamosios galios ir nepultų pirkti bet ko, bankai būtų priversti pasitempti, brangindami depozitus, o kartu – ir kreditus, pinigai nebesilietų taip laisvai, kaip dabar. Valstybei tokiu būdu skolintis iš savo piliečių būtų šiek tiek brangiau nei užsienyje, tačiau kritiniais momentais, koks, manau, yra šie ir ateinantys metai, toks mechanizmas pasitvirtintų.

Nesuvaldžius kainų šokio – tiesus kelias į pilietinius neramumus, ekonominę ir finansinę valstybės griūtį