Klaipėdos koncertų salės ciklas „Kūrėjų portretai” lapkričio 7 dieną, trečiadienį, 18 valandą kviečia paklausyti teatrališkos kompozitoriaus Fausto Latėno muzikos. Renginys taip ir pavadintas – „Faustas Latėnas: tarp muzikos ir teatro”. Jame dalyvaus pats kompozitorius bei jo kūrinių atlikėjai Giedrius Gelgotas (fleita), Indrė Baikštytė, Dalia Balsytė (fortepijonas), Rūta Lipinaitytė (smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), M. K.Čiurlionio styginių kvartetas. Vakarą ves muzikologas Viktoras Gerulaitis. Bus rodomi fragmentai iš teatro spektaklių su F. Latėno muzika.
Kompozitorius Faustas Latėnas priklauso itin ryškiai 50-mečių lietuvių kompozitorių kartai, kažkada įvardytai kaip „naujieji romantikai”. Visi jie žvelgė į supantį pasaulį su tam tikru nepasitikėjimu ir pesimizmu, visi augo ir brendo mažuose draugų būreliuose, kuriuos siejo bendra pasaulėjauta, dėmesys mažiems, bet svarbiems gyvenimo dalykams. Šalia bendraamžių Algirdo Martinaičio ar Vidmanto Bartulio, Faustas Latėnas buvo tikras enfant terrible, iš teatro terpės į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą: „Teatras man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis, nes į teatro muziką visuomet būdavo žvelgiama atlaidžiau”, – rašoma Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro interneto puslapyje publikuojamame straipsnyje, pristatančiame pernai pasirodžiusią F. Latėno kompaktinę plokštelę „Samba lacrimarum”. Joje įrašyti kūriniai ir skambės šiame koncerte.
Nuo F. Latėno kūrybos neatsiejami daugelis Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektaklių. Tačiau ir koncertinėje kamerinėje Latėno muzikoje yra nemažai teatriškumo – įtaigaus pasakojimo su pakilimų ir atoslūgių momentais, emocingumo, „juoko pro ašaras”. Latėno kameriniai instrumentiniai kūriniai klausomi kaip nedideli muzikiniai spektakliai, kuriuose kiekvienas muzikinis gestas turi tam tikrą, dažnai tik autoriui žinomą, reikšmę. Kompozitorius visai nesibaimina banalybių ar įvairių atpažįstamos muzikos reminiscencijų, keisčiausių hipertorfuotų kulminacijų ar provokuojančių junginių, kai po tvisto seka Bacho plunksnos vertas epizodas, o melodija „a la Piazzola” (tokių Fausto Latėno kūryboje – daug) pasibaigia lyg iš Beethoveno epochos atėjusia kadencija. Jis įsitikinęs, kad „vidinei įtaigai užkoduoti nebūtina dėlioti daugybės natų, nereikia daug arba įmantriai kalbėti. Viską galima sudėti į paprastus ir žinomus dalykus, į paprastą harmoniją”.
Paprasta, nuoširdi, tarsi kažkur girdėta, todėl pažįstama ir sava Fausto Latėno muzika gyvena pasišventusių atlikėjų dėka (viena jų – pianistė Dalia Balsytė, koncerto iniciatorė) ir kompaktinėje plokštelėje. Lapkričio 7-ąją ji kalbės mums ir pasakos gyvenimo istorijas. Paklausykime jos…