Džodė Foster ekrane skleidžia keistą moteriško žavesio ir beveik vyriško agresyvumo mišinį. Ji gali duoti atkirtį bet kokiam blogiui ir iš potencialios aukos virsti angelu keršytoju. Būtent tokiu amplua ji
Džodė viena paslaptingiausių Holivudo žvaigždžių. Mažai kam pavyksta šitaip išsaugoti paslaptyje savo asmeninį gyvenimą. Ji griežtai atsisako bendrauti bet kokiomis temomis, susijusiomis su šeima, namais, vaikais ir, žinoma, meilės santykiais. Dėl to gana neretai gimsta patys neįtikimiausi gandai. Pavyzdžiui, apie netradicinę aktorės orientaciją. Griežtai saugoma ir informaciją apie jos dviejų sūnų Čarlzo ir Kito tėvą.
Džodė filmuotis pradėjo nuo trejų, dabar jau turi du „Oskarus”. Foster visada buvo pageidaujama trilerių kūrėjų aktorė. Naujasis jos filmas „Nepalaužiama drąsa” taip pat trileris, kuriame ji vadina moterį, praradusią tai, kas jai brangiausia, ir pasirengusią viską padaryti, kad nubaustų kaltininkus.
Tavo herojė Erika, radijo laidos vedėja, įrašinėjanti savo klausytojams didelio miesto garsus. O kada tu pati paskutinį kartą realiai įkvėpei megapolio atmosferos, jo triukšmo, kvapo?
Prieš vaidinant „Nepalaužiama drąsa” man reikėjo atlikti didelį tiriamąjį darbą. Aš nuolatos valkiojausi su diktofonu. Vieną dvi valandas dar galvoji, intelektualiai sumuoji savo stebėjimus, tačiau praėjus šešioms septynioms – atsirandi ant kažkokios dvasinės meditacijos ribos. Iš vienos pusės, tu esi šio miesto dalis, iš kitos – visiškai nuo jo atskira. Jautiesi kaip vaiduoklis. O kai esi užsidėjusi ausines, atrodo, kad egzistuotum vakuume, girdi savo balsą, kai įrašinėji įspūdžius, ir tai sukuria puikų rezonansą sieloje. Kai mano veikėja Erika Bein keičia magnetofoną į pistoletą, ji lyg praranda dalį savęs. Tačiau ginklas jos rankose jai paskelbti šiam baisiam pasauliui – aš gyva, o tu – mirsi. Tai baisu, bet drauge įtvirtina gyvenimą. Kitų žmonių gyvenimo ir mirties kontrolė mano veikėjai reikalinga, kad ji pati nedingtų.
Kasdieniame gyvenime dažnai vaikštote pėsčia?
Taip! Kai atvažiuoju į Europą, tai sunešioju kelias poras sportinių batų. Paryžiuje galiu klaidžioti valandų valandomis be jokio plano. Ir kiekvieną kartą jį atrandu vis kitokį. Roma – dar vienas puikus miestas pasivaikščiojimams. Paprastai išsirenku patį tolimiausią nuo viešbučio restoraną ir vėliau būtinai į jį grįžtu pėsčiomis.
Erika Bein filme labai drąsi moteris. Jums būdinga ši savybė?
Nesu labai drąsi. Tokia būnu darbe, vaidindama. Tačiau mano darbas – juk nėra realus gyvenimas. Tai menas. Galbūt dėl to ir atlieku tokius vaidmenis, kurie man leidžia ištirti tokias mano charakterio puses, kurios neturi galimybės pasireikšti tikrame gyvenime. Pirmąją žmogžudystę mano veikėja padaro netyčia, atsidūrusi svetimos šeimos konflikto centre. Vėliau ji patenka į nemalonią situaciją ispaniškame Niujorko Harleme ir jos poelgį galima vertinti kaip savigyną. Jeigu su manimi taip nutiktų, pasielgčiau taip pat. Tačiau su kiekvienu ginklo panaudojimu ir prievarta Erika peržengia ribą, kurios galbūt ir nebuvo. Todėl kad baimė, pyktis ir prievarta gyvena mumyse ir laukia, kada galės pasireikšti.
Ar esi kada nors jautusi absoliučią baimę?
Nežinau. Būdavo, kad bijodavau dėl savo gyvenimo. Kai susilaukiau vaikų, iškilo visai racionali baimė dėl jų. Filme „Nepalaužiama drąsa” yra tokie žodžiai: „Maniau, kad baimė – kitų žmonių užsiėmimas, silpnų žmonių, tačiau kartą ji prisilietė ir prie manęs. Kai baimė tave paliečia, supranti, kad ji tavyje buvo visą laiką.”
Metams bėgant fobijų daugėja?
Taip, manau, kad mažesnis baimių kiekis jaunystėje leidžia žmonėms būti kur kas išradingesniems. Einšteinas savo reliatyvumo teoriją atrado būdamas 25 metų, tačiau vėliau nieko ypatinga nebeprigalvojo, – juokiasi Džodė. – Baimės nebuvimas, spontaniškumas leidžia jaunimui būti gabesniems atradimams.
Tavo veikėja filme cituoja rašytojo Lorenco žodžius apie tai, kad amerikiečių siela „žiauri, izoliuota, stoiška žudiko siela”. Jūs su tuo sutinkate?
Puikūs žodžiai, tiesa? Tikiu, kad būtent taip ir yra. Mes turime pirmautojų instinktą, kažką vaikiško, tačiau yra ir žiaurumas, pasiryžimas padaryti bet ką, kad apgintume save. Visos šios savybės – dalis mūsų charakterio. Tai vienu metu ir baisu, ir nuostabu.
Pakalbėkime apie jūsų vaikus. Ar palyginate save su savo motina, kaip ji jus augino, kokias vertybes diegė?
Metams bėgant vis labiau imi vertinti savo tėvus. Mama daug kur buvo man pavyzdys. O savo vaikus aš tiesiog labai myliu. Nežinau, ką daugiau pasakyti… Daugybė dalykų su jais susiję: ruoši valgyti, renki nuo grindų drabužius, vežioji į įvairius renginius, auklėji, padedi ruošti pamokas. Yra ką veikti, – šypsosi aktorė. – Mėgstame kartu slidinėti, žaisti su mūsų šuneliu Deize, nardyti, lankytis ir pažinti gamtą draustiniuose.
Ar nenorėtumėte susilaukti dar ir duktės?
Kol kas man pakanka ir sūnų. O ateityje norėtųsi susilaukti anūkės…
O ką galvojate apie santuoką?
Ne man spręsti apie santuoką. Mane išaugino vieniša motina, taigi man formaliai normali šeima nėra etalonas. Ir galiausiai – aš gi ne beprotė!