Praėjus mėnesiui po taikių protestų Mianmare, kuriuos nuslopino šalį valdanti karinė chunta, 24 metų budistų vienuoliui Ashinui Kovidai pavyko pabėgti į Tailandą. Šis jaunuolis, vienas iš protestų Rangūne (Jangone) organizatorių, papasakojo, kas iš tiesų vyko toje uždaroje šalyje.
Spalio 31 dieną maždaug 100 vienuolių ir vėl dalyvavo eitynėse. Tai įvyko pirmą kartą nuo to laiko, kai chunta rugsėjį žiauriai nuslopino antivyriausybinius protestus. Kartodami budistų maldas ir smerkdami karinės vyriausybės veiksmus vienuoliai maždaug pusvalandį taikiai žygiavo po Pakokaus miestą. Valdžia ir užsienio žurnalistai bandė išsiaiškinti, kas šįkart vadovavo eitynėms.
Panašus klausimas buvo kilęs ir po rugsėjį vykusių protestų, tačiau atsakymas į jį paaiškėjo tik dabar, kai vienas pagrindinių vienuolių eitynių organizatorių pabėgo į užsienį ir apie viską pats papasakojo laikraščio „International Herald Tribune” žurnalistui.
Mianmare šio vienuolio aktyviai ieško chunta, kaltinanti jį slėpus sprogmenis Rangūno vienuolyne. Šiuos kaltinimus vienuolis vadina absurdiškais, bet prisipažįsta, kad tėvynėje likti pabijojo. Tad šviesiai nusidažęs plaukus, pasiėmęs Nukryžiuotąjį ir suklastotą tapatybės kortelę, jis ryžosi nelegaliai kirsti Tailando sieną. Vienuolis tikisi, kad Tailando valdžia jam suteiks pabėgėlio statusą.
Įkvėpė vaizdajuostės
A.Kovida nusprendė mesti iššūkį Mianmaro chuntai tuomet, kai peržiūrėjo vaizdajuostes, kuriose buvo rodomas Jugoslavijos sukilėlių pasipriešinimas Slobodano Miloševičiaus vyriausybei. Susisiekęs su pažįstamais studentais, vienuolis ėmė planuoti protestus Rangūne. Studentai padėjo pagaminti ir išplatinti lankstinukus „Vienuoliai išeis į gatves”. „Turėjome padaryti šimtą kopijų. Išplatinome lankstinukus visuose Rangūno vienuolynuose. Taip pat siekėme išplatinti informaciją ir kituose regionuose”, – pasakojo vienuolis.
Lyderio klausimas
Rugsėjo 18-ąją įvyko pirmosios vienuolių eitynės šalies sostinėje. „Kad demonstracijos ir toliau vyktų taikiai, privalome turėti lyderį. Traukinys privalo turėti lokomotyvą”, – tuomet sušuko A.Kovida. Po šių žodžių prie jo prisijungė 15 jaunų vienuolių, kurie ir išrinko jį lyderiu.
Tapęs vadu, jaunasis vienuolis iš karto kreipėsi į minią: „Šiuo metu mūsų kraštas susiduria su sunkumais. Žmonės miršta iš bado, kainos kyla. Valdant chuntai šalyje pažeidžiamos žmogaus teisės. Raginu visus prisijungti prie mūsų. Mes taikiai tęsime šiuos protestus kiekvieną dieną, kol pasieksime pergalę. Ten, kur negerbiamos žmogaus teisės, žmogus yra bevertis.”
Vadovaudamas protestams nuo rugsėjo 18 iki rugsėjo 27 dienos A.Kovida turėjo begalę rūpesčių. Vienas jų – išmaitinti tūkstančius vienuolių, atvykusių į Rangūną iš kitų regionų. Jis taip pat nerimavo dėl netikrų vienuolių, kuriuos, jo manymu, tarp jų įterpė karinė vyriausybė.
A.Kovida girdėjo BBC pranešimus ir apie kitus demonstracijų organizatorius, tačiau pats jų niekada nebuvo sutikęs.
Žiauri policija
Demonstracijos vyko taikiai ir be kliūčių iki rugsėjo 26 dienos, kai policija vienuoliams užblokavo kelią ir išvaikė minią. „Policija atėmė iš vienuolių drabužius ir juos sumušė”, – prisimena A.Kovida. Dešimtys vienuolių buvo sulaikyti.
Budistų vienuoliai pasipiktino ir nutarė imtis atsakomųjų veiksmų. Jie nusprendė visiškai atsiriboti nuo vyriausybės, atsisakė bet kokios paramos. Vyresni vienuoliai ir abatai ragino protestuoti vienuolynuose, bet jaunesni nepakluso vyresniųjų raginimams, nes manė, kad tai nieko gero neduos.
Iš tikrųjų nieko gero nebuvo – rugsėjo 27 dieną policija ėmėsi griežtesnių veiksmų. Pabėgęs vienuolis pasakojo, kad kariuomenė iki šiol tęsia įbauginimo kampaniją, sulaiko visus aktyvistus, o protestų organizatorius vadina „buvusiais nuteistaisiais”.
Pabėgimo planas
Per rugsėjo 26 dienos suėmimus A.Kovidai pavyko perlipti mūrinę sieną ir pasprukti. Rugsėjo 27 dieną vienuolis ant sarongo užsivilko marškinius trumpomis rankovėmis ir pabėgo į vieną kaimelį, esantį už 65 kilometrų nuo Rangūno. Artimieji ir draugai padėjo jam pasislėpti vienoje apleistoje medinėje trobelėje.
Bijodamas pritraukti kaimynų dėmesį, A.Kovida stengėsi sulaikyti kosulį ir dvi savaites nekėlė kojos iš lūšnelės, kurioje net nebuvo vandens. Kartais draugai jam atnešdavo maisto.
Spalio 12 dieną A.Kovidai buvo pranešta, kad jo įmotė sulaikyta. 42 metų Thin Thin Khaing, kurią vienuolis vadina savo įmote (ji galėjo būti protestų rėmėja), buvo suimta jos pačios namuose. Jaunuolis tiki, jog valdžia ją suėmė tik todėl, kad priverstų jį pasiduoti. A.Kovida nepasidavė: „Pabėgau iš lūšnelės. Bėgau plačiu keliu. Kai tik išgirsdavau artėjant automobilį, pasislėpdavau krūmuose.”
Paryčiais jis pasiekė draugo namą, pasiskolino drabužių ir nužygiavo į Rangūną. Jo galvą dengė šviesiai mėlyna beisbolo kepurė, o akis slėpė storastikliai akiniai. Kad vienuolį būtų sunkiau pažinti, draugai padėjo jam šviesiai persidažyti plaukus. Vietos turguje A.Kovida nusipirko Nukryžiuotąjį ir po kelių dienų įlipo į autobusą, važiuojantį Tailando kryptimi.
Vienuolis naudojosi suklastota tapatybės kortele. Taip jis prasmuko pro aštuonis patikros punktus ir spalio 17 dieną pasiekė Myawadi miestą, o kitą rytą valtimi perplaukęs Moei upę atsidūrė Tailande.
Taikus vienuolis
Spalio 18 dieną viename Mianmaro valstybės kontroliuojamame laikraštyje pasirodė kaltinimai A.Kovidai, kuris neva savo vienuolyne slėpė sprogstamąsias medžiagas. „Jie tiesiog mano, kad vienuoliai susiję su smurtu ir terorizmu. Tai netiesa. Tapau vienuoliu dar tada, kai buvau labai jaunas. Visas mano gyvenimas buvo skirtas tik budizmo ir taikos studijoms”, – teisinosi pabėgęs A.Kovida.
Jis pasakojo, kad daug kas Mianmare negalės atleisti vyriausybei už griežtas priemones budistų vienuolių atžvilgiu. Jo teigimu, tai juoda dėmė Mianmaro istorijoje. Mianmare dabar ruošiamasi kitiems protestams prieš karinę vyriausybę. „Manau, kitos eitynės įvyks tuo pat metu, kaip ir Olimpinės žaidynės Kinijoje”, – sakė A.Kovida.