Nepriteklių spaudžiami žmonės šeimos relikvijas lombarde įkeičia už keliasdešimt litų
Milžiniška konkurencija tarp šalyje veikiančių komercinių bankų neatpažįstamai pakeitė „pinigų parduotuves” ir jų siūlomų paslaugų turinį. Jei prieš dešimtmetį žmonės krykštaudavo gavę paskolą būstui už 12 – 13 proc. metinių palūkanų, tai dabar panašus pasiūlymas, kai banko marža viršija 1,5 proc., laikomas kone įžeidžiančiu. Pinigus skolinančių institucijų darbuotojai šv. Kalėdų išvakarėse siuntinėja atvirukus, prisimena savo klientų gimtadienius ir sutinka daugybę smulkių problemėlių išspręsti po pokalbio telefonu.
Nepaisant to, lig šiol egzistuoja žmonių kategorija, kurių galvos skausmas bankams svetimas. Jei iki pensijos likus savaitei nebeturite už ką nusipirkti duonos, greičiausiai nė viena kredito įstaiga nesutiks paskolinti 20 litų. Tokiu atveju bene vienintelė išeitis – lombardas. Vieta, kur, užstatęs kokį nors auksinį ar sidabrinį niekutį, gausite keletą S.Dariaus ir S.Girėno atvaizdais papuoštų banknotų.
Nuosmukio istorija
Vilniuje, A.Smetonos gatvėje 5-uoju numeriu pažymėtas kiek neįprastos architektūros keturaukštis, į praeivius žvelgiantis daugybe nedidukų kvadratinių langelių, akivaizdžiai suręstas visiškai kitokiais sumetimais nei aplinkiniai Senamiesčio mūrai.
„Tai, atrodo, 1936-aisiais ar 1938-aisiais dar prie lenkų statytas lombardas. Ko gero, vienintelis toks ne tik Lietuvoje, bet aplinkinėse šalyse. Net karo metais jis neveikė tik keletą mėnesių, o vėliau, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, klestėjo. Gaila, tačiau dabar apie visa tai reikia kalbėti būtuoju laiku”, – liūdnokai dėstė „Vilniaus lombardo”, šiandien išsitenkančio kokių 30 kv.metrų kabinete, direktorė Vitalija Varkulevičienė.
Buitinių paslaugų kombinatas sovietmečiu buvo neatskiriama kiekvieno didesnio miestelio dalis. Po vienu stogu prisiglaudę meistrai lopydavo išsižiojusius pusbačius ir suirusias rankines, remontuodavo „užsiožiavusius” televizorius, režisuodavo šeimynines nuotraukas, pagal užsakymus siūdavo įvairius drabužius ir t.t. Tačiau, ko gero, mažai kas žino, kad tam pačiam buitinių paslaugų kombinatui priklausė ir lombardas – vieta, kur užstatęs vestuvinį žiedą ar foto-aparatą galėjai gauti keliolika rublių šeimos finansiniams reikalams pataisyti.
„Mes iš tiesų būdavome labai populiarūs ir reikalingi ne tik sunkiai suduriantiems galą su galu. Antai vasarą moterys atnešdavo mums savo kailinius, nes žinodavo, jog jie bus saugomi geromis sąlygomis. Už tai reikėdavo mokėti 20 proc. mokestį nuo sumos, kuria kailiniai būdavo įvertinami ir kuria iki kito rudens galėdavo disponuoti kaip tinkami. Tokia kaina visiems atrodė priimtina, todėl didžiulės mūsų patalpos niekuomet nebūdavo tuščios. Neatsitiktinai lombardas buvo pats pelningiausias buitinių paslaugų kombinato padalinys”, – prisiminė V.Varkulevičienė.
„Vilniaus lombardo” direktorės teigimu, populiari jų įstaiga buvo ir tarp žmonių, kurie bijodavo namuose laikyti vertingesnius daiktus ar juvelyrinius dirbinius. Į lombardą dažnai užsukdavo atostogauti ar į ilgalaikes komandiruotes išvykstantys turtingesni žmonės. Lombardo pastato saugyklų durų tvirtumu stebėdavosi netgi bankininkai.
„Kiek daug turėdavome darbo, iliustruoja faktas, kad, atėjus laikui daryti inventorizaciją, ši procedūra užtrukdavo savaitę. Dabar viskas telpa į vieną seifą ir keletą lentynų”, – sakė „Vilniaus lombardo” direktorė, rodydama keleto krištolinių vazų kolekciją.
Ieškodami priežasčių, kodėl pastaraisiais metais lombardo veikla taip sumenko, V.Varkulevičienė padarė dvi išvadas. Jos spėjimu, nemažai klientų atėmė šarvuotų durų gamintojai, kurias įsimontavę žmonės įtiki apsigyvenę neįveikiamoje tvirtovėje… Antra – Gedimino Vagnoriaus premjeravimo laikais paskelbus visuotinę demonopolizaciją, smulkių kreditų išdavimu įkeičiant daiktus pradėjo verstis kas netingi.
„Konkurencija staiga tapo milžiniška. Galbūt ir mes patys nesugebėjome prisitaikyti prie laiko, pasinaudoti privatizavimo galimybėmis, tačiau yra, kaip yra. Dabar, su retomis išimtimis, mes reikalingi tik didžiausiems varguoliams”, – apie lombardo saulėlydį samprotavo V.Varkulevičienė.
Niekieno rūpestis
Registrų centro duomenimis, iš viso šalyje yra 1060 įmonių, kurios, nurodydamos savo veiklos pobūdį, nurodė ir lombardo veiklą. Telefonu informaciją teikiančių įmonių duomenimis, šalyje gali veikti iki 300-400 didesnių ar mažesnių lombardų. Vilniuje ir Kaune savo telefonus skelbia maždaug po 30-40 įmonių, nurodančių, kad viena iš veiklos sričių yra ir lombardas, Klaipėdoje – apie 30 bendrovių. Vienos valdo po 1-2 lombardus, kitos – iki dešimties, dažniausiai didmiesčiuose. Šiauliuose leidimai steigti lombardus išduoti 40-čiai įmonių, tačiau veikia apie 10-15 lombardų.
Mėginant gauti informacijos apie šiandieninę lombardų veiklą, paaiškėjo paradoksalus faktas, kad šių institucijų veikla iš esmės niekas nesidomi. Teoriškai lombardai laikytini kredito įstaigomis, tačiau kalbinti Lietuvos banko specialistai citavo įstatymus, kuriuose nurodoma, jog centrinio banko priežiūros padalinys rūpinasi tik licencijas turinčiomis kredito įstaigomis – komerciniais bankais ir kredito unijomis.
Finansų ir Ūkio ministerijų pareigūnai dievagojosi, kad lombardai – ne jų galvos skausmas ir pripažino, kad šia veikla besiverčiančios firmos sukasi savotiškame norminių aktų vakuume. Galbūt tai paaiškina ir didžiosios dalies lombardų, su kurių savininkais mėginome telefonu susitarti dėl susitikimų, nekalbumą. Keletas jų prasitarė nenorį jokios „reklamos”, galinčios prišaukti valdžios institucijų dėmesį.
Panašu, kad visus tenkina Civiliniame kodekse aprašyti lombardų veiklos rėmai ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti paaiškinimai, t.y. gana lakoniški apibrėžimai, kaip kokiu atveju reikėtų elgtis.
Civiliniame kodekse nustatyta, kad lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, siekiant užtikrinti trumpalaikių kreditų, kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimą. Jeigu per nustatytą terminą lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito suma, šis turi teisę po mėnesio parduoti įkeistą daiktą. Kai už parduotą įkeistą daiktą gauta suma viršija lombardo reikalavimą, tai skirtumas išmokamas įkaito davėjui. Tuo atveju, jeigu dėl nuo lombardo nepriklausančių priežasčių minėtas skirtumas negrąžinamas, negrąžinta suma, pasibaigus sutartyje numatytam terminui, priskiriama lombardo pajamoms (pagautė). Šiaip lombardo pajamas sudaro tik paskolos suteikimo sutartyje numatyta palūkanų suma.
Pardavus įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net ir tuo atveju, jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai patenkinti lombardo, kaip kreditoriaus, reikalavimus, t.y. lombardas neturi teisės išieškoti trūkstamos sumos iš skolininko kito turto.
Jeigu už parduotą įkeistą daiktą gauta suma mažesnė nei lombardo reikalavimas, tai skirtumas priskiriamas lombardo nuostoliams (netektims), kurie apmokestinamojo pelno nemažina. Tokiu atveju iš už parduotą įkeistą daiktą gautos sumos pirmiausia turėtų būti padengiamos priskaičiuotos palūkanos, kurios pripažįstamos pajamomis, o likusia suma dengiama išduota kredito suma.
Apsisukimai kuklūs
Pasakodama apie XXI amžiaus lombardo kasdienybę V.Varkulevičienė teigė, kad klestėjimo laikais ši įstaiga imdavo paskolas iš bankų ir jas nedidelėmis sumomis perskolindavo savo klientams. Įstaiga gyveno iš maržos, kuri nuo pat sovietmečio keitėsi labai nežymiai.
„Visais laikais buvo žmonių, kurie neturėjo galimybių skolintis iš banko arba nenorėdavo savo rūpesčių užkrauti ant giminių ir draugų pečių, todėl sutikdavo mokėti maždaug 12 proc. mėnesio palūkanas. Tiesa, skolinamos sumos būdavo kuklios, todėl lombardo pelną lemdavo sąlyginai didelis klientų skaičius”, – aiškino „Vilniaus lombardo” vadovė.
Šiuo metu pasigirti interesantų gausa negali nė vienas lombardas. Antai kauniškės bendrovės „Holas” buhalterė Irena Mauricienė teigė, kad jų firmos lombardo paslaugomis per mėnesį paprastai pasinaudoja 50 – 70 žmonių.
„Jų prašomų paskolų diapazonas – nuo 10 iki 100 litų. Dažniausiai su tokia suma žmonės tikisi išsiversti, kol sulauks pensijos ar stipendijos. Maždaug 50 proc. klientų – pensininkai, minimalias algas ar labai mažas pajamas gaunantys miestiečiai. Taip pat retsykiais į mus kreipiasi ir dirbantys bei normalias algas gaunantys, kurie staiga susiduria su nenumatytomis išlaidomis. Tarkim, per išsiblaškymą pamiršus sumokėti už automobilio stovėjimą ir radus užblokuotus ratus”, – pasakojo I.Mauricienė.
Teoriškai visi lombardai paprastai išduoda paskolą, kurios suma siekia apie 70 proc. įkeičiamų daiktų vertės, tačiau praktiškai yra kiek kitaip.
„Mes priimame tik aukso dirbinius ir, priklausomai nuo meninės vertės, mokame už kiekvieną gramą metalo. Tarkim, 585 prabos aukso gramas vertinamas 18 – 19 litų”, – pasakojo bendrovės „Holas” darbuotoja.
Beje, kalbinti lombardų šeimininkai pastebėjo, kad jų klientų skaičius išlieka daugiau mažiau pastovus, tačiau kiek mažesnė atnešamų įkeisti daiktų vertė ir už juos prašomų pinigų sumos.
„Mes iš tiesų prisiklausome gana daug graudžių istorijų, apie varganą senatvę, vienišumą, alkoholio liūne įklimpusius šeimos narius ir t.t., tačiau tiek sovietiniais laikais, tiek dabar principingai saugome savo klientų paslaptis. Išimtys daromos tik teisėsaugininkams, kurie, turėdami teismo sankcijas, gali apžiūrėti ar tarp pas mus patekusių daiktų nėra galimai vogtų vertybių. Tiesa, tai būna labai retai. Taip pat nepasitaikė atvejų, kad mus bandytų apgauti. Turime savo vertintoją, kuris atnešamus aukso ar sidabro dirbinius tikrina specialiais regentais”, – pasakojo „Vilniaus lombardo” direktorė V.Varkulevičienė.
Beje, antikvarinių vertybių, deimantų ar briliantų lombardai nepriima. Vengiant įsipainioti į nemalonias istorijas kai kuriuose lombarduose atsisakoma užstatu laikyti mobilųjį telefoną ar kitą elektroninę techniką. Tačiau taip yra ne visur. Kai kurie verslininkai neišbrokuoja atnešamų nei mikrobangų krosnelių, nei lygintuvų, nei plaukų džiovintuvų, nei barzdaskučių. Tačiau daugiausia (60-90 proc.) į lombardus atnešama aukso ir jo dirbinių, rečiau – sidabro.
Įkeistų daiktų laiku neatsiima paprastai 15 – 20 proc. lombardų klientų. Jei žmogus smulkias paskolas ima nebe pirmą kartą, paprastai jam siūloma pratęsti terminą. Tais atvejais, kai užstato savininkas dingsta, o jį pardavus gaunamas viršpelnis, nelaimėliui priklausantys pinigai saugomi 3 metus.
Itališkas išradimas
Beje, kalbintų lombardų darbuotojai prisipažino nežiną, kas, kur ir kada pirmasis sugalvojo už užstatą skolinti smulkias pinigų sumas, kada ši veikla prigijo Lietuvoje. Netgi internete informacijos apie tai pavyko rasti stebėtinai mažai.
Tuo tarpu enciklopedijoje rašoma, kad pirmieji lombardai atsirado su Šveicarija besiribojančiame šiaurės Italijos regione Lombardijoje dar XIII amžiuje. Po poros šimtmečių lombardai paplito Prancūzijoje ir Vokietijoje, XVIII amžiuje atsirado Rusijoje. 1922-1923 metais čia buvo sukurti „tarybiniai lombardai” – ūkiskaitinės įmonės, tvarkomos vietos tarybų. Beje, sovietmečiu SSRS lombardai išduodavo apie 40 mln. rublių paskolų.
Lietuvoje pirmasis lombardas buvo įsteigtas 1889 metais Vilniuje. Kaune lombardo idėja prigijo 1924-aisiais, o Klaipėdoje – tik 1964-aisiais.
Renaldas Gabartas