Dar vienas aukštas postas Lietuvos atstovei

Europos Komisijos Regioninės politikos generaliniame direktorate dirbsianti specialistė tikisi būti naudinga

Finansų ministerijos sekretorė Natalija Kazlauskienė pasirengusi naujiems iššūkiams. Norėdama dar kartą save išbandyti ji nusprendė dalyvauti dvejuose Europos Komisijos (EK) paskelbtuose konkursuose.

Po daugiau kaip pusmetį trukusio testų ir apklausų maratono 48 metų amžiaus ekonomistė tapo EK Regioninės politikos generalinio direktorato viena iš direktorių. N.Kazlauskienei viename konkurse teko įveikti 88 konkurentus, o kitame, pretendavusių į Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato vieno iš direktorių postą, ji buvo viena iš dviejų geriausių tarp 96 varžovų.

– Kodėl nusprendėte ieškotis naujo darbo užsienyje? Gal tapo nebeįdomu rūpintis Lietuvos finansais?

– Dirbti tarptautinėje prestižinėje institucijoje paskatino noras dalyvauti ES sprendimų priėmimo ir politikos formavimo procese. Nors ir namuose įdomių bei svarbių darbų netrūksta, nusprendžiau išplėsti savo akiratį, įgyti unikalios patirties.

Tai jau nebe pirmas mano veiklos etapas tarptautinėje srityje. Dirbau Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ajovos valstijos universitete. Italijoje laimėjusi tarptautinį konkursą dirbau Jungtinių Tautų sistemai priklausančioje Maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO) atstovo Europos regionui pavaduotoja.

Esu baigusi ekonominės kibernetikos studijas Vilniaus universitete, tačiau daug metų dirbau ir disertaciją apgyniau žemės ūkio ekonomikos srityje. Teko dirbti ir mokslinį-analitinį, tarptautinių institucijų eksperto, administravimo darbą žemės ūkio srityje. Tai paskatino dalyvauti konkurse Žemės ūkio generaliniame direktorate.

Tačiau ir finansų srityje per pastaruosius kelerius metus teko nemažai nuveikti. Grįžusi į Lietuvą dirbau finansų ministro patarėja, vėliau – ministerijos sekretore. Ministerijoje kuruoju Valstybės iždo ir Nacionalinio fondo departamentus, Centrinę projektų valdymo agentūrą. Tai apima pagrindinius finansinius srautus, jų valdymą, prognozes.

– Gal nusprendėte apsidrausti nesėkmės atveju, todėl ir dalyvavote dviejuose konkursuose vienu metu? Kurį labiau norėjote laimėti?

– Taip jau sutapo, kad beveik vienu metu buvo ieškoma pretendentų į dviejų direktoratų vadovų postus – Regioninės politikos ir Kaimo plėtros. Nusprendžiau pasinaudoti ir viena, ir kita galimybe. Kuris postas labiau viliojo, nelengva atsakyti.

Kaip sakiau, ne vienerius metus dirbau žemės ūkio srityje, dalyvavau Europos Komisijos sukurtoje ekspertų grupėje. Todėl kaimo plėtra, kaip ES ateities žemės ūkio politikos pagrindinis ramstis, man buvo ypatingai įdomi. Pasirinkimą, matyt, nulėmė ir tai, jog pastaraisiais metais tiesiogiai šioje srityje nebedirbu. Bet ir tai, kad pakliuvau į finalinį dvejetuką, yra puikus profesinis įvertinimas.

Kita vertus, regioninė politika apima didelę dalį ES teikiamos paramos, jos priemonėmis siekiama tolygesnės ES plėtros, konkurencingumo, efektyvumo skatinimo. Parama kaimui taip pat teikiama vieno iš Struktūrinių fondų lėšomis, nors tą fondą administruoja Žemės ūkio generalinis direktoratas.

– Ar Jums teks dirbti su konkrečiais projektais?

– Ne, direktoratas, kuriam vadovausiu, nedirba su konkrečiais projektais ar atskiromis valstybėmis narėmis. Jis vertina dabartinę ES regioninę bei sanglaudos politiką bei rengia jos ateities gaires visoms dabartinėms 25 ES šalims bei ateities naujoms narėms. Laukia daugiau metodologinio pobūdžio darbas, plati veiklos sritis, kas man, kaip analitikei, yra patrauklu.

– Ar gali Lietuva tikėtis realios naudos iš to, kad tokiam svarbiam direktoratui vadovaus jos atstovė? Gal tai padės mums gauti daugiau lėšų iš ES?

– Nepriklausomai nuo posto ar darbo srities, negalima tikėtis konkrečios tiesioginės naudos, nes tai būtų vienos šalies protegavimas, nešališkumo principo nepaisymas. Vis dėlto netiesioginė nauda Lietuvai bus: mano vadovaujamas direktoratas rengs rekomendacijas dėl ateities paramos formų.

Bendromis pastangomis sieksime, kad jos atitiktų ir naujų šalių narių specifinę situaciją. Tai rodo šio posto svarbą. Paramos formos senosioms šalims narėms jau yra nusistovėjusios, tačiau, lyginant su kai kuriomis naujomis ES narėmis tai didelės, turtingos valstybės, o mes susiduriame su specifinėmis mažų valstybių problemomis.

Pavyzdžiui, Sanglaudos fondo finansuojamo minimalaus projekto dydis – 10 milijonų eurų. Tokios šalys, kaip Lietuva, Latvija, Malta, Kipras ar Slovėnija susiduria su praktiniais sunkumais norėdamos įgyvendinti projektus. Tenka grupuoti savivaldybes pagal regionus, o tai apsunkina administravimą.

Naujos narės turi savų niuansų ir dėl nepasibaigusių reformų, pereinant iš komandinės į rinkos ekonomiką. Tikiuosi, kad pavyks kartu su kitomis narėmis naujokėmis atkreipti Europos Komisijos dėmesį į mūsų specifiką bei siūlyti palankesnes ir efektyvesnes paramos formas. Tai aktualu ir Lietuvai, nes palengvins ES paramos panaudojimą.

– Kaip vyko atrankos procesas? Kokie kandidatų gebėjimai labiausiai vertinami?

– Nuo to laiko, kai pateikiau paraišką, procesas užtruko beveik metus viename direktorate ir apie pusmetį kitame. Pirmame etape vertinama kandidatų kvalifikacija, jų atitikimas keliamiems profesiniams reikalavimams bei darbo patirtis. Atrinktųjų pretendentų laukia interviu su generalinio direktorato vadovais.

Įveikusieji šią pakopą testuojami Vertinimų centre, kur vertinami kandidatų vadovavimo gebėjimai, darbo organizavimo bei koordinavimo įgūdžiai, personalo valdymo patirtis. Tenka pajusti tiesioginę konkurenciją, nes esi egzaminuojamas kartu su 5 – 6 kitais konkurso dalyviais, komandoje. Tai kelia didžiulę įtampą, verčia mobilizuotis, įveikti nervingumą bei nepasitikėjimą savimi.

Vėliau laukė trumpas interviu EK Personalo atrankos konsultaciniame komitete. Paskutinis etapas – keli atrinkti kandidatai susitinka su atitinkamos srities komisaru. Gerai įsiminiau, kada sužinojau apie savo paskyrimą, nes diena buvo neeilinė, gegužės 13 – oji, penktadienis.

– Jūs tapote antrąja aukšto rango Lietuvos pareigūne Europos Komisijoje po Dalios Grybauskaitės, paskirtos EK komisare. Kada pradėsite eiti naujas pareigas ir kokiam laikotarpiui pasirašysite sutartį?

– Laiką dar reikės derinti su būsimaisiais vadovais. Tačiau manau, kad išvyksiu į Briuselį ne anksčiau kaip rudenį.

Vasara – atostogų metas Europos Komisijoje, be to, turiu užbaigti darbus ministerijoje. Kokiam laikotarpiui išvykstu dirbti, dar nežinau. Bandomasis laikotarpis paprastai trunka 9 mėnesius, o paskui pasirašomas kontraktas trejiems arba penkeriems metams. Pagal EK reikalavimus, kas penkeri metai aukščiausiojo lygio pareigūnai privaloma tvarka rotuojami tarp direktoratų. Viena priežasčių – taip vengiama sąstingio bei galimo lobizmo.

– Vadinasi, kartą gavęs tokį postą gali užsibūti Europos Komisijoje neribotą laiką. Ar planuojate sugrįžti į Lietuvą?

– Jeigu nori, gerai sekasi dirbti, esi viskuo patenkintas bei netraukia namo, gali ir negrįžti. Tačiau labai dažnai būna, kad, praėjus tam tikrai kadencijai, pasigendi dinamiško gyvenimo Lietuvoje, norisi namuose pritaikyti svetur įgytą patirtį bei žinias. Tikiuosi, kad tam bus palankios sąlygos. Jau pradėtos rengti Valstybės tarnybos įstatymo pataisos, suteikiančios galimybę valstybės tarnautojams, išvykstantiems dirbti į tarptautines organizacijas, sugrįžti atgal į valstybės tarnybą.

Dabar viską reikia pradėti nuo nulio, o tai skatina dalį žmonių bet kokia kaina bei aplinkybėmis tęsti karjerą užsienyje. Šiuo metu į Europos Sąjungos institucijas išvykę dirbti apie 350 lietuvių, tarp jų dalis valstybės tarnautojų, gerų specialistų. Jei jie pareikštų norą grįžti į Lietuvą, jų žinios ir patirtis labai praverstų. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jie žino painius Briuselio koridorius, kiek gali užtrukti sprendimų priėmimas ir panašias subtilybes.

– Esate savo srities profesionalė, patyrimo Jums taip pat netrūksta. Ar jaudinatės, kaip pavyks įsitvirtinti naujose pareigose?

– Psichologiškai kiekvienas pasikeitimas ar persikėlimas yra nelengvas gyvenimo tarpsnis. Be to, ateinu iš naujos valstybės narės. Darbas tarptautiniame kolektyve visada reikalauja didesnio takto, tolerancijos, kolegų įsitikinimų, papročių bei bendravimo tradicijų gerbimo.

Atvirai pasakius, nerimauju, kaip pavyks užmegzti dalykinius bei neformalius santykius. Esu įsitikinusi, kad psichologinė atmosfera, dvasinis komfortas didele dalimi lemia veiklos rezultatus. Manau, kad mano kolegų geranoriški patarimai padės greičiau apsiprasti bei susipažinti su sudėtingu EK veikimo mechanizmu.

– Ar išvyksite į Briuselį viena, ar su visa šeima?

– Mano visa šeima – tai aš, mano duktė bei mūsų augintinis, nenuorama kokerspanielis. Jį planuoju vežtis kartu. Mano 25 – erių metų dukra jau savarankiška, ji tarptautinio verslo bakalaurė, o rudenį tęs studijas magistrantūroje – studijuos verslo teisę.

Giedrė Budvytienė