Rinkimus į Seimą Alytaus rajone laimėjus advokatui Kęstučiui Čilinskui, o ne Viktorui Uspaskichui, Tėvynės sąjungos vadovas Andrius Kubilius pareiškė, kad „Lietuva artėja prie populizmo eros pabaigos”. Ar esama prielaidų taip teigti? Kiek populizmas turi perspektyvų reikštis mūsų politinėje padangėje bent netolimoje ateityje?
Viena vertus, žvelgiant į politologinius apibrėžimus populizmas yra siejamas su charizmatinėmis figūromis. Šiuo atžvilgiu V.Uspaskicho pralaimėjimas vertintinas kaip ženklas, kad žlunga paskutinis ryškus populistas. Jau nebeaišku, ar V.Uspaskichas apskritai laimėtų rinkimus kur nors Lietuvoje, be Kėdainių. Aišku tiek, kad be lyderių populizmui vešėti sunku, o po šių rinkimų V.Uspaskichas kaip lyderis atrodo apgailėtinai.
Tačiau žinome, jog populizmas yra gajus kaip piktžolės darže. Neilgoje mūsų nepriklausomos valstybės istorijoje populizmo cunamiai periodiškai daužydavo mūsų politikos krantus. Ir visada tiems, kurie naudodavosi populistine retorika, ji atnešdavo sėkmę. Būtent nežabotas populizmas padėjo LDDP 1992 metais laimėti rinkimus į Seimą. 2000-ųjų rinkimuose sėkmingai pasirodžiusi A.Paulausko Naujoji sąjunga pasižymėjo ne ką mažiau nuožmesniu populizmu nei Darbo partija. Jis buvo ir pagrindiniai R.Pakso bei V.Uspaskicho ginklai kovojant dėl elektorato.
Tad visuomet, kai atrodydavo, kad populizmas jau pasiekė apogėjų, jis reinkarnuodavosi į kitą veikėją, sistemą, grupę. Akivaizdu, jog Lietuvoje yra puiki terpė nuolat šaknytis populizmo daigams. Kitaip tariant, visuomenėje gyvuoja latentinis populizmas, kuris bet kuriuo metu gali pasireikšti.
Nors kalbėdami apie populizmą politikos teoretikai nubrėžia kontūrus, būdingus ir mūsų populizmo reiškiniui (kaip antai socialistinė retorika), egzistuoja specifika, kuri artimiausiu metu tikrai neišsisklaidys kaip dūmas. Vadinamieji populistai paskui save traukia žmones, kuriems tai, ką įvardijame „nepriklausomybės iškovojimais”, tebėra svetima. Ši valstybė jiems yra pamotė, jie net nenori būti jos šeimininkai, kad ir kaip patosiškai siūlytų koks nors pilietiškai nusiteikęs veikėjas. Tačiau jie nori, kad toje valstybėje atsirastų Šeimininkas.
Šie žmonės niekur nedingo, niekur nedings ir ateityje (nebent išvyktų į „pažado žemes”). Jie yra šalia, nes tai – mūsų giminaičiai, kaimynai, pažįstami. Tad tikėtis greitos populizmo eros pabaigos neverta ir naivu. Kitaip tariant, trokštamų dalykų negalima vaizduoti kaip esamų.
Rinkimai Alytaus rajone teikia optimizmo tuo atžvilgiu, kad esama ženklų, jog populistinis elektoratas nusivylė visais pretendentais į Šeimininko vietą. Laimė, per penkis okupacijos dešimtmečius KGB nesugebėjo išsiauginti vietinio Putino, nors veikėjų, drumsčiančių vandenį, pakako apsčiai. Kad ir kaip ten būtų, visų pretendentų į Šeimininkus nuodėmės pernelyg akivaizdžios, jog jais būtų įmanoma iki galo pasitikėti. Todėl šioje vietoje dabar atsiveria jei ne tuštuma, tai bent geriausiu atveju vien atskiri fragmentai.
Nors ir kaip stengėsi darbiečių agitatoriai, į rinkimus jų lauktas elektoratas gausiai nesirinko. Tai liudija, kad pradeda reikštis tam tikra apatija. Vis dėlto per aštuonerius pastaruosius metus buvo net trys populizmo bangos, kurios neatnešė lauktų rezultatų. Todėl nepasitenkinimas ir rankos numojimas į rinkimų pareigą visuomenės sluoksnyje, apsikrėtusiame populizmo bacila, gali virsti paprastu abejingumu.
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet rinkimų Alytaus rajone simptomai rodo, jog vadinamosioms tradicinėms partijoms geriau būtų menkas rinkėjų aktyvumas per artėjančius Seimo rinkimus. Jų rinkėjai ir taip drausmingai ateis pabalsuoti už savus. Tik koks antibiotikas pribaigs populizmo bacilą?