Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis tikina, kad galvos skausmas dėl infliacijos artimiausiu metu neaprims: pamažu bus didinami akcizai, dėl reguliavimo ypatumų atotrūkiai tarp pabrangusių dujų ir didesnės šilumos kainos taip pat neišnyks. Nors euro įvedimas 2010 metas teoriškai lieka įmanomas, tačiau atrodo sunkiai pasiekiamas. Ekonomikos specialisto tvirtinimu, euro įvedimui reikia laimės, nes nuo valdžios valios dabar jau menkai kas priklauso. Pasak R. Kuodžio, ekspertai valdžiai buvo pateikę gausybę rekomendacijų, tačiau į jų pastabas menkai atsižvelgta.
– Kokia šiuo metu yra infliacija Lietuvoje?
– Rugsėjį metinė infliacija buvo 7,1 procento. Tai yra gana nemaži infliacijos tempai, ypač lyginant su euro zonos tikslu – pasiekti ne didesnę nei 2 procentų infliaciją.
– O kokia Lietuvos padėtis lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis?
– Latvijoje infliacija jau perkopė dviženklį skaičių, o Estijoje ir Lietuvoje – situacija labai panaši. Tačiau pabrangus šildymui, elektrai, padidinus akcizus infliacija Lietuvoje taip pat gali priartėti prie dabartinio Latvijos lygio.
– Kai kas teigia, kad Lietuvoje tikroji infliacija yra slepiama, kad oficialiai pateikiami duomenys neatitinka realios situacijos. Ką Jūs apie tai manote?
– Toks įspūdis žmonėms gali susidaryti dėl to, kad infliacija yra individualiai suvokiamas reiškinys. Kiekvienas žmogus patiria skirtingą infliaciją, nes vartojimo išlaidų struktūros skiriasi. Tarkime, pensininkai išleidžia didžiąją dalį pajamų maistui ir komunalinėms sąskaitoms. Maistas, šildymo paslaugos sparčiai brangsta, dėl to pensininkų infliacija gerokai viršija vidutinę. Labiau pasiturintys didesnę dalį išlaidų skiria ilgalaikio vartojimo prekėms, telekomunikacijų paslaugoms. Dėl globalizacijos, masto ekonomijos (gaminio vieneto savikainos mažėjimas, atsirandantis didinant produkcijos kiekį. – ELTA) šitos prekės pastarąjį dešimtmetį pinga, todėl kai kas šioje žmonių grupėje gal patiria net defliaciją.
– Jūs vis dėlto nemanote, kad reali infliacija gali būti nuslėpta?
– Ne, aš tikrai nemanau, kad Statistikos departamentas gali kažką nuslėpti. Kainos yra viešos, infliacijos skaičiavimo metodikos vienodos visoje Europos Sąjungoje, statistikus prižiūri Eurostatas, kitos organizacijos.
Galima pajuokauti, kad jeigu iš tikrųjų kažkas mėgintų paslėpti infliaciją, nebūtų rodomi ir šitie 7 procentai, nes tai jau yra toks infliacijos lygis, kai visuomenė ima atkreipti dėmesį į šitą reiškinį. Čia tiktų pacituoti buvusį JAV Federalinių atsargų banko valdytoją Alaną Grinspeną (Alan Greenspan), tvirtinusį, kad optimali infliacija yra tokia, kai niekas apie ją nešneka. Tada namų ūkiai ir įmonės gali užsiimti naudingesne veikla, o ne mėginti apsisaugoti nuo infliacijos ar defliacijos.
– Už finansinį programavimą ir biudžetą atsakinga komisarė Dalia Grybauskaitė prognozavo, kad dabartinis kainų kilimas nėra paskutinis. Ar tikėtina, kad infliacija bus dar didesnė?
– Tokio tipo pranašystėmis politikai ir ekonomikos komentatoriai niekada nepralaimi. Jei nutiks, kaip pasakė, po to gali tvirtinti esą nieko nebuvo padaryta, todėl taip ir atsitiko. Net jeigu nenutinka kaip pranašauta, po to galima prisiimti nuopelnus, kad pavyko užkirsti tam kelią.
Prognozė, kad infliacija gali dar kilti, nieko naujo nepasako. Jau galima tvirtai tikėtis dujų, šilumos pabrangimo, naftos kainos irgi siekia rekordines aukštumas. Žaliavų kainos pasaulyje kyla dėl to, kad didėja energetikos išteklių, žemės ūkio homogeninių produktų iš didžiųjų besivystančių šalių (Kinijos, Indijos ir pan.) paklausa. Dėl klimato kaitos dažnėjančios sausros, potvyniai taip pat prisidėjo prie grūdų, pieno miltelių kainų didėjimo.
Teigiamas globalizacijos poveikis, sumažinęs ilgalaikių vartojimo prekių kainas, taip pat, atrodo, linkęs mažėti. Todėl ateityje galima tikėtis daug blogų naujienų infliacijos fronte. Tikrai žinoma, kad akcizai turi būti suderinti su Europos minimaliu lygiu, taip pat dėl emigracijos ir didelės vidaus paklausos atsiradusios įtampos Lietuvos darbo rinkoje artimiausiu metu infliacija gali išlikti gano aukšto lygio.
– Kokių prevencinių priemonių Lietuva turėtų imtis?
– Šitos priemonės buvo išdėstytos Lietuvos banko pasiūlymuose Vyriausybės infliacijos valdymo planui.
Vienas iš priemonių kompleksų buvo skirtas įtampai darbo rinkoje pašalinti. Pastaruoju metu smarkiai didėjo darbuotojų paklausa dėl statybų bumo. Dėl to valdžiai buvo siūloma tokius reiškinius valdyti. Ji turėtų nebetaikyti būsto paskoloms mokestinių lengvatų, aktyviai spręsti būsto pasiūlos problemas ir t.t. Lietuvoje taip pat nėra bendrojo turto mokesčio, kuris būtų galėjęs prisidėti prie būsto kainų stabilizavimosi. Jau prieš gerus trejus metus atkreipėme dėmesį, kad gali susidaryti toks kainų burbulas, tačiau valdžia, galima sakyti, problemą praktiškai ignoravo.
Darbo rinkos srityje taip pat siūlėme vengti automatinio pajamų indeksavimo buvusia infliacija mechanizmų, diferencijuoti minimalų darbo užmokestį pagal amžių, kad jauni, nekvalifikuoti darbuotojai ir mažiau našūs darbuotojai nebūtų išmesti iš darbo rinkos ir pan.
– Ką dar rekomendavote valdžiai?
– Monopolijų reguliavimas – dar viena didelė problema. Atkreipėme dėmesį į reguliavimo režimų eklektiką ir kai kurių energetikų antpelnius, gaunamus dėl ydingų įstatymų. Kad yra nemažų problemų su Elektros energetikos įstatymu neseniai, sakyčiau, gana skandalingame interviu pripažino ir naujasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovas Virgilijus Poderys. Anot jo, šiuo metu baigėsi energetikų ir komisijos susitarimas „nešokiruoti visuomenės” didesnėmis kainomis, todėl, visiškai įgyvendinus šį įstatymą, gana smarkiai brangs elektra, nors ekonominių priežasčių, mūsų nuomone, tam ir nėra. Apie visa tai valdžia taip pat seniai žino.
Konkurencijos politika taip pat galėtų būti gerokai veiksmingesnė. Reikia atidžiai nagrinėti kainodarą tuose sektoriuose, kuriuose veikia kelios įmonės, kaip kad yra, pavyzdžiui, su pieno perdirbėjais, pastaruoju metu reikšmingai prisidėjusiais prie infliacijos paspartėjimo.
Priemonių infliacijai mažinti buvo surašyta gana nemažai. Buvo kalbama ir apie ydingą praktiką metų viduryje peržiūrėti biudžetą, amžiną biudžeto deficito problemą. Tačiau idealus ekonomistų matymas yra viena, o politinė valia šitiems dalykams spręsti – kita.
– Jūs manote, kad monopolininkų vaidmuo turi didelį poveikį infliacijai?
– Lietuva yra mažos ekonomikos šalis. Čia negali veikti dešimtys įmonių viename rinkos segmente – į kurią rinką bežiūrėsi, visur veikia kelios svarbiausios įmonės, keli svarbiausi pieno, mėsos perdirbėjai, keli elektros, dujų tiekėjai, kelios telekomunikacijų paslaugų įmonės, keli mažmeninės prekybos tinklai. Tai yra dominuojantys rinkos žaidėjai, todėl dirbtinai suvaržytos konkurencijos rizika tokioje šalyje yra didelė.
– Ar Lietuvai 2010 metais įsivesti eurą yra realu?
– Mastrichto infliacijos kriterijus nuo 1996 metų svyruoja apie 2,5 procento. Tokiam procentui pasiekti reikia ir geros politikos, ir nemažai laimės. Bet kol kas nėra nei vienos, nei kitos. Kaip minėjau, horizonte kaupiasi daug blogų infliacijai naujienų ir jos nebus sutelktos viename laikotarpyje – akcizai bus didinami palaipsniui, dėl reguliavimo ypatumų egzistuoja atotrūkiai tarp pabrangusių dujų ir didesnės šilumos kainos ir t.t. Vadinasi, infliacija artimiausiu metu bus nuolat „maitinama” šių nemalonių reiškinių. Dėl to euro įvedimas 2010 metas atrodo sunkiai pasiekimas, nors teoriškai ir lieka įmanomas. Tačiau tam jau reikėtų labai palankiai susiklostyti aplinkybėms, bet tai nuo valdžios valios niekaip nepriklauso.
Nereikia pamiršti, jog nemažai padeda ir tai, kad euras, su kuriuo susietas litas, brangsta dolerio atžvilgiu. Žaliavų rinkose kainos dėl istorinių priežasčių yra nustatomos doleriais, dėl to dolerio kritimas gerokai sumažino infliaciją Lietuvoje.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Raminta Petrusevičienė.