Ilgalaikė Lietuvos ūkio plėtros strategija iki 2020 metų, pagal kurią pažanga prognozuojama visose srityse, nėra revoliucinė ir šalies ekonomikos aukštyn kojom neapvers – viskas numatyta sveiko proto ribose, teigia strategijos rengimo ekspertų grupės vadovas, Ekonomikos instituto direktorius akademikas Eduardas Vilkas.
Jis ilgalaikės šalies ūkio plėtros strategijos 2007-2020 metams metmenis ir scenarijus Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) posėdyje pristatė antradienį.
Minėtą viso ūkio, mokslo plėtros, socialinės raidos, makroekonomikos augimo perspektyvą Ūkio ministerijos užsakymu parengė ekspertų grupė. Joje, anot E. Vilko, nėra išskirta pramonės ar kiti prioritetai – juk svarbu uždirbti, o ne kaip, tačiau visose srityse nuolat turėtų didėti aukštųjų technologijų dalis.
„Su tradicine pramone Europą galim vytis, bet pasivyti – niekada”, – akcentavo akademikas. Vis dėlto nekantraujantiems LPK atstovams dėl pramonės ateities jis priminė, kad potencialo augti ir atgimti turi inžinerijos sektorius, kuris dar prieškario Lietuvoje buvo aukšto lygio, ypač mechanizmų ir mašinų gamyba, taip pat išliks vidaus vartojimui gaminančios šakos.
Šalies ilgojo laikotarpio ūkio augimo pagrindas turi būti eksportas, tačiau ne tokios mažos pridėtinės vertės, kaip dabar. Tolesnę ūkio ir eksporto raidą, anot E. Vilko, nulems investavimo procesai. Ypač svarbu investuoti į mokslo ir technologijų plėtrą, skirti pakankamai lėšų talentams išlaikyti. Šiuo metu baigiama rengti Inovacijų plėtros programa, kuri turėtų apimti ne vien technologijas, bet ir ekonominę, socialinę, vadybos bei kitas sritis.
Pagrindinis ilgalaikės strategijos tikslas – žmonių gerovė, kuri turi užtikrinti inovacijas, tvarios ekonomikos augimą, užimtumo ir kitą socialinę politiką, o valstybės misija – tai įgyvendinti.
„Laikotarpio gale bendrasis vidaus produktas (BVP) turėtų padvigubėti ir pasiekti 80-85 proc. Europos Sąjungos vidurkio vienam gyventojui. Pasiekus tokį rodiklį, beveik išnyks ekonominės paskatos emigruoti”, – aiškino E. Vilkas. Anot jo, minėtas BVP dydis ir yra pagrindinis strategijos orientyras. Jį galima pasiekti sumažinus infliaciją, mažinant gyventojų pajamų mokesčius bei siekiant subalansuoto valstybės biudžeto.
Nesėkmingų eksperimentų mokesčių srityje, akademiko galva, reikia atsisakyti, o gyventojų pajamų mokesčio praradimus kompensuoti išplėsta mokestine baze, pavyzdžiui, įvedant turto mokestį. Viena iš alternatyvų pagerinti mokslo ir kitų reikmių finansavimą – perskirstomų valstybės pajamų lygį padidinti iki 38 proc. BVP, kuris dabar sudaro 33 proc.
Į pramonės atstovų priekaištus, kad dėl to padidėtų valdininkų armija, akademikas atrėmė, jog dėl biurokratijos ir valdininkų kvalifikacijos Lietuvoje nereikėtų labai skųstis, didesnė bėda – kaip pakelti Seimo kvalifikaciją.
Aukštojo mokslo ir sveikatos paslaugų dalį siūloma privatizuoti, o darbo rinką padaryti lankstesnę. „Reikia galvoti, kaip plėtoti galimybes persikvalifikuoti ir dirbti ne tik ten, kur gyveni, didinti dirbančios visuomenės produktyvumą, įtraukiant į darbo rinką pensininkus, vaikus prižiūrinčius žmones ir kitus. Socialiniu draudimu būtina aprėpti visus – mažiau daryti išimčių ir privilegijų”, – aiškino pranešėjas.
Verslui, ypač jį pradedantiems, siūloma mažinti administracinę naštą, skatinti patį verslumą, taip pat remti regionų plėtrą, tačiau jokiu būdu jų nemaitinti.
Gana abstrakčią ilgalaikę strategiją „lydi” du konkretesni dokumentai – skaičiais paremta 2007-2013 m. ES paramos panaudojimo strategija bei trejų metų trukmės nacionalinė Lisabonos strategija. Anot E. Vilko, ypač svarbi ES lėšų įsisavinimo strategija, nes „tikslas ir pinigai turi būti suderinti”.
Pateikiami net keturi šalies makroekonomikos augimo scenarijai, tačiau koks bus realus, ekspertai nesiima prognozuoti. Pagal labai spartų augimą 2007-2020 metais vidutinis BVP augimas sieks 6,5 proc., infliacija – 4 proc., nedarbo lygis – 2 proc., pagal spartesnio – atitinkamai 6 proc., 3,3 proc. ir 2,9 proc. Vidutinio augimo BVP gali siekti 4,8 proc., infliacija – 2,4 proc., nedarbas – 3,8 proc. , o lėtesnio augimo – 4,2 proc., 2 proc. ir 5,2 proc.
Vienas iš svarbiausių reikalavimų bet kokiems ateities projektams – atlikti kaštų analizę, ko dar nėra dabar, o pačiai ilgalaikei strategijai įgyvendinti bei kontroliuoti būtini ir „strateginiai valdymo pokyčiai” valdininkų galvose. Tikimasi, kad ilgalaikis Lietuvos raidos numatymas neguls į valdininkų stalčius, o bus toliau aktyviai svarstomas ir analizuojamas ministerijose bei kitose žinybose, kol įgaus galutinį pavidalą ir kontrolę.