Nepalankia tampanti šalies ekonomikos padėtis verčia žmones ieškoti naujų galimybių jų sukauptoms lėšoms įdarbinti. Pirma prieinama priemonė apsaugoti savo piniginį turtą – investuoti užsienio rinkose.
Mūsų šalies gyventojai investuoti užsienyje galėjo jau nuo 1999-2000 metų. Tiesa, galimybės tada dar buvo labai ribotos, tačiau poreikį investuoti pinigus užsienyje skatino tuomet sumažėjęs pasitikėjimas ir šalies ekonominėmis perspektyvomis, ir šalies bankų sektoriumi.
Pirma prieinama priemonė apsaugoti savo piniginį turtą tokioje situacijoje – atsikratyti nacionalinės valiutos.
Pirmieji žingsniai – atsargūs
1999-2000 m. indėlių nacionaline valiuta suma šalyje buvo 2-3 kartus mažesnė nei indėlių užsienio valiutomis.
Pradėjus lėšas investuoti į užsienio vertybinių popierių rinkas, ilgą laiką – iki pat 2005 m. absoliučiai pirmavo skolos vertybiniai popieriai – obligacijos.
Negausūs individualūs investuotojai užsienio šalių vyriausybių ir stiprių įmonių obligacijas rinkosi dažniausiai siekdami didesnio pelningumo smarkiai sumažėjus palūkanoms už terminuotuosius indėlius ir dėl kritusio JAV dolerio kurso sumažėjus turėtų santaupų vertei.
Ilgą laiką bene pagrindinė kliūtis investuoti užsienyje gyventojams buvo sumos apribojimas: dėl patiriamų papildomų išlaidų investuoti mažesnes nei 50 000 litų dydžio sumas buvo nenaudinga.
Atgautas pasitikėjimas šalies bankais, ekonomika ir nacionaline valiuta (lito patikimumo įstatymas, fiksuotas lito ir euro kursas, bei ne visai teigiama patirtis su JAV doleriais, ypač taupant šia valiuta) lėmė, kad šiuo metu didžioji gyventojų santaupų bankuose dalis (80 proc.) laikoma nacionaline valiuta.
Didžioji mūsų finansinio turto dalis vis dar laikoma bankų indėlių sąskaitose.
Stiprėjanti šalies padėtis, vietos bankų globalizacija arba užsienio investuotojų atėjimas į vietos bankų rinkas, finansinių paslaugų liberalizacija, finansinių institucijų konkurencija ir stiprėjanti gyventojų finansinė padėtis lėmė investavimo paslaugų ir galimybių pasiūlą ir paklausą.
Vilioja didesnė grąža ir net smalsumas
Šiuo metu gyventojų finansinių investicijų užsienyje dalis taip pat dar nėra didelė. Investicijos į užsienio rinkas sudaro vos 5 proc. viso finansinio Lietuvos namų ūkio turto.
Kas lemia norą investuoti užsienyje? Pagrindinės paskatos yra mažesnė rizika ir didesnė grąža. Rizika pirmiausiai sumažinama skirstant ir skaidant investicijas po regionus, pramonės šakas ir turto klases.
Dar vienas motyvas – tai smalsumas, vadinamoji savišvieta arba mokymasis investuoti. Vieni investuoja savarankiškai, kiti ieško konsultantų ir tarpininkų.
Mokytis savarankiškai – tai efektyvus, bet labai brangus mokymosi ir ne visada efektyvus investavimo būdas.
Į užsienio vertybinių popierių rinkas investuojame ir netiesiogiai – per pensijų fondus, gyvybės draudimo bendroves. Populiariausios finansinės investicijos prieinamos ir per investicinius fondus. Per metus į juos investuojančių gyventojų skaičius padvigubėjo.
Populiariausi fondai tie, kurie investuoja į Vidurio ir Rytų Europą. Tokį populiarumą lėmė įspūdingos praėjusių laikotarpių grąžos, siekiančios keliasdešimt procentų per metus, ir galimybės investuoti nedideles sumas. Tiesa, kol kas dažniausiai į investicinius fondus vieno kliento investuojama suma vis dar tesiekia vos keliolika tūkstančių litų.