Skambūs žodžiai ir šampano taurės tarsi turėtų leisti patikėti, kad dabar Europoje viskas bus labai gerai ir ji galės judėti pirmyn. Tačiau lieka neatsakytas svarbiausias klausimas: kur link ji judės?
Laikraščių ir žurnalų antraštės jau džiugiai trimituoja, esą Europos Sąjungos šalys per viršūnių susitikimą Portugalijoje pasiekė istorinį susitarimą. Kalbama, kad išeita iš aklavietės, kurioje buvo atsidurta Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjams atmetus Europos konstitucinės sutarties projektą. Deja, yra viena pagrindinė problema, kuri per Lisabonos susitikimą liko neišspręsta – kur link turi judėti Europa. Kalbos apie vieną balsą tarptautinėje arenoje ar įtaką pasauliniams procesams skamba jau ne vienus metus, tačiau realiai tėra deklaracijos.
Vaikiški kaprizai
Dar blogiau – Lisabonoje vėl daugybė laiko skirta valstybių kaprizams tenkinti ir naujoms išimtims kurti. Bulgarija išsireikalavo teisę euro pavadinimą rašyti kirilica ir vartoti „evro” pavadinimą (Latvija, prieš kelerius metus aktyviai siekusi teisės modifikuoti „euro” pavadinimą, tokios galimybės negavo); Italijai specialiai įsteigta papildoma vieta Europos Parlamente, nes Italijos gyventojai jautė didžiulį nepasitenkinimą ir moralinę skriaudą turėdami viena vieta mažiau nei Jungtinė Karalystė; Austrija ir toliau galės riboti užsienio studentų skaičių savo universitetuose. Tai tik keli pavyzdžiai, demonstruojantys, kokios „svarbios” problemos nuolat sprendžiamos Europos Sąjungos susitikimuose.
Klausimų absurdiškumas dar būtų pakenčiamas, jei nebūtų nuolat kuriamos naujos išimtys atskirų politikų ar valstybių įnoriams tenkinti.
Kuo toliau, tuo labiau šalys panašėja į mažus vaikus, kurių esminė problema – kaip gauti norimą žaisliuką. Nuolatinės išimtys jau galėtų leisti Europos Sąjungai sukurti naują teisės šaką – išimčių teisę. Blogiausia, jog ši praktika tęsiasi dešimtmečius ir nematyti jokių prošvaisčių, kad ji galėtų būti ne tik sustabdyta, bent apribota.
Pažanga ar kėdžių perstumdymas?
ES valstybių vadovai susitarė patvirtinti Reformų sutartį, kuri, kaip jau tapo įprasta, yra gremėzdiškas, sunkiai skaitomas ir dar sunkiau suprantamas dokumentas. Tai automatiškai garantuoja, kad absoliuti dauguma ES piliečių jos neskaitys ir paliks džiaugtis ja tik politikams ir eurobiurokratams, o tai tikrai neprisidės prie visuomenės supratimo apie ES tikslus, priemones ir galimybes.
Sutartyje numatyta keletas naujų pareigybių, tarp jų ir ES prezidento institucija, o tai vienaip ar kitaip, tegu ir simboliškai, palies kiekvieną ES šalių gyventoją.
Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad Europos Sąjungai puikiai sekasi kepti naujas deklaracijas, tačiau realūs veiksmai vis labiau stringa. Toje pačioje Lisabonoje 2000-aisiais buvo pasirašyti susitarimai ir priemonės, kurios iki 2010 metų turėjo padaryti ES ekonomiką konkurencingiausią pasaulyje. Kad realiai pažanga gali būti lygiai apibūdinta žodžiais „graudi” ir „juokinga”, jau pripažįsta ir patys Europos Komisijos atstovai. Deja, realių pastangų ką nors pakeisti nematyti, nes nuolat susiduriama su valstybių politikų dūsavimais: dėl artėjančių rinkimų, ekonomikos lėtėjimo, socialinių išmokų gausėjimo. Tai toli gražu ne vienintelis pavyzdys, kaip deklaracijos taip ir lieka panašios į sovietinius penkmečio planus. Nors Lietuvoje mokiniai jau mokyklose skaito apie laisvą prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimą, iki šiol padaryti bankinį pavedimą į kitą ES šalį kainuoja apie 50 kartų brangiau nei Lietuvoje. Laisvas darbo jėgos judėjimas taip pat įtvirtinamas atskirų šalių užgaidomis, o ne ekonomikos dėsniais.
Tuo metu eurokratai toliau kuria „naujųjų Vasiukų” projektus, naujas iniciatyvas, institucijas ir reglamentus.
Popierinis tigras
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus susitikime pareiškė, kad ES tebus „popierinis tigras”, jei ir toliau nesugebės vienu balsu kalbėti su Rusija. Kadangi iš esmės niekas neprieštaravo, galima būtų pasidžiaugti, kad bent užsienio ir saugumo klausimais ES pagaliau turės stiprų stuburą. Deja, kol kas pagrindo džiaugtis nėra – reali deklaracijų vertė bus matyti dar šią savaitę taip pat Portugalijoje, kur vyks ES ir Rusijos susitikimas. Lietuvoje jau esame girdėję ne vieną kolegų iš kitų Europos sostinių pažadą adekvačiai vertinti Rusijos demokratijos, žmogaus teisių ir santykių su kaimynais klausimus, bet iki šiol jie visi būdavo tyliai sukišami į stalčius, vos tik Rusija pradėdavo kalbėti dujų ar naftos tiekimo klausimais. Viltis miršta paskutinė – galbūt šįkart bus kitaip, tačiau kol kas galima teigti, kad Europos Sąjunga kuo toliau, tuo labiau primena Žečpospolitos laikų seimus, kur kiekvienas narys rūpinosi tik savo kiemo interesais. Ta šalis nesugebėjo atsižvelgdama į laiko reikalavimus reformuoti savo valdymo ir ekonomikos, todėl buvo sudorota kaimynių. Neišmoktos istorijos pamokos visada būna pakartojamos, o ES tokių pamokų turi labai daug.