V.Pociūno žūtis: apie viską pagalvota

Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius, „sėkmingai” numarinęs saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties tyrimą, taip pasielgti galėjo vedamas ne tik teisinių argumentų. Dar 2003 metais J.Laucius įsipainiojo į sklypų istoriją, susiejusią jį su šios bylos herojais, kurie ir buvo suinteresuoti, kad pagrindinė – pulkininko V.Pociūno nužudymo Bresto „Inturist” viešbutyje – versija net nebūtų pradėta tirti.

Tik po atkaklių Liudvikos Pociūnienės pastangų Generalinė prokuratūra prieš mėnesį atnaujino 2006-ųjų rugpjūtį Baltarusijoje neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio jos vyro, Lietuvos diplomato ir saugumo karininko V.Pociūno bylos tyrimą. Ir generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, ir bylą tyręs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras J.Laucius tikino, kad ikiteisminis tyrimas, per kurį V.Pociūno mirtis buvo paskelbta nelaimingu atsitikimu, atliktas „pilnai bei nešališkai”.

„Tai mane net šiek tiek stebina – matyt, prokuratūros atstovai, šiuo atveju ponas J.Laucius, yra labai atkakliai įsitikinęs esąs teisus ir neketina trauktis nė per žingsnį, – rugsėjį sakė V.Pociūno našlė. – Aš tyrėjo vietoje niekada gyvenime nenusiraminčiau, jei man būtų neaiški bent viena bylos aplinkybė.”

Gali būti, kad L.Pociūnienės abejonės nebuvo be pagrindo. Nepriekaištingo pareigūno J.Lauciaus veikloje yra momentų, galinčių daryti įtaką jo sprendimams.

Žemės dalybos

2002-ųjų pradžioje Lietuvoje niekas nė neįsivaizdavo, kad po kelerių metų šalyje gali būti prabilta apie savanaudiškų interesų vedamų aukščiausių pareigūnų ir valdininkų įtaką valstybei ir jos saugumo struktūroms, kad tėvynei prisiekę karininkai gali žūti neaiškiomis aplinkybėmis ir kad tokių bylų tyrimą bus siekiama strimgalviais užbaigti.

Tuo metu prezidentas Valdas Adamkus šaliai nusipelniusiems asmenims, taip pat ir teisėsaugininkams, teikė jų darbus įvertinančius apdovanojimus. 2002 metų sausio 16-ąją šalies vadovas pasirašė dekretą, kuriuo tuometiniam Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui J.Lauciui suteiktas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinas. Jaunas prokuroras pasižymėjo, kai jo ir kolegų pastangomis 1998 metais buvo sulaikyta keliolikos asmenų žudikų ir plėšikų gauja.

Ordinas J.Lauciui buvo įteiktas po mėnesio, Vasario 16-osios proga. Kartu prokuroras gavo ir privilegiją – teisę į žemės sklypą.

Įdomus sutapimas: tą dieną, kai V.Adamkus pasirašė dekretą dėl J.Lauciaus apdovanojimo, prezidentūros ordinų kancleris Andrius Meškauskas Seimui pristatė šalies vadovo pateiktą naujos redakcijos Valstybės apdovanojimų įstatymo projektą bei Žemės reformos įstatymo pataisas, kuriose siūlyta atsisakyti privilegijų ordininkams – neatlygintinai suteikiamų žemės sklypų. „Apdovanojimas už žmogaus nuopelnus tampa spekuliacijų, kur turi būti skirtas sklypas, objektu”, – tada pabrėžė A.Meškauskas.

Tų pačių metų birželio 18-ąją Seimas pritarė prezidentūros siūlymui. Tačiau jau 2003 metų pavasarį Vyriausybė puolė koreguoti situaciją – jos sprendimu, iki 2002 metų liepos Vyčio kryžiaus kavalieriais tapę asmenys atgavo galimybę gauti žemės sklypą individualiai statybai.

Į sklypus galėjo pretenduoti iki 2002 metų liepos 3 dienos atitinkamus prašymus pateikę Vyčio kryžiaus kavalieriai. Taip pat buvo numatyta, kad ordininkui suteikiamas tik vienas žemės sklypas ir tik jo gyvenamojoje vietovėje. Ypač griežti reikalavimai taikyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų didžiųjų miestų bei kurortų zonoms – sklypai juose gyvenantiems ordininkams negalėjo būti suteikiami net toje pačioje apskrityje, o tik konkrečiame mieste, sklypo dydis buvo apribotas iki 0,09 hektaro.

Negaliojančios taisyklės

Sklypų ordininkams skyrimas, ypač Vilniuje, virto didžiuliais skandalais. Net 63 Vyčio kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, pateikę prašymus iki įstatymu nustatytos datos – 2002-ųjų liepos, taip ir liko be žemės.

Daugelis, tik ne prokuroras J.Laucius. Prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijai neatlygintinai suteikti jam sklypą Vilniaus mieste šis Vyčio kryžiaus ordino kavalierius pateikė ilgai nedelsdamas – 2002 metų vasario 22-ąją. Tuo pat metu jis buvo įtrauktas į pageidaujančiųjų gauti sklypą sąrašus. 2002-aisiais Vilniuje ordininkams buvo suteikti du sklypai, tačiau tarp laimingųjų J.Lauciaus nėra.

2003 metų sąraše Vilniaus mieste prokuroro pavardės apskritai nebeliko. Kaip išsiaiškino LŽ, iki 2002-ųjų liepos J.Laucius sugebėjo perrašyti savo prašymą – tuo metu jis jau pageidavo, kad sklypas neatlygintinai jam būtų suteiktas Klaipėdos mieste. Registre fiksuota, kad šis prašymas buvo patenkintas 2003 metais. Tuo metu J.Lauciui Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu buvo suteiktas sklypas ties uostamiesčio Gilijos ir Rambyno gatvių sankirta.

Kaip LŽ informavo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pagal galiojančius įstatymus Vyčio kryžiaus ordininkams galėjo būti suteikiamas tik vienas žemės sklypas ir tik jo gyvenamojoje vietovėje.

„Jeigu apdovanotasis asmuo gyveno Vilniuje, jam žemės sklypas Klaipėdoje negalėjo būti suteikiamas”, – pranešė tarnybos pareigūnai.

Klaipėdos apskrities viršininko administracija per savaitę taip ir nesugebėjo LŽ atsakyti, kokiu pagrindu Vilniaus prokuroras tapo žemės savininku Klaipėdoje. Pareigūnų teigimu, 2003-iųjų bylą turi peržiūrėti apskrities teisininkai.

Pats J.Laucius sklypo gavimo aplinkybių komentuoti nepanoro. „Neteikiu žurnalistams informacijos telefonu jokiais klausimais, apie sklypą – taip pat. Kreipkitės oficialiai į Generalinę prokuratūrą”, – penktadienį telefonu nukirto prokuroras.

Įtakingi ryšiai

Sprendimą dėl sklypo J.Lauciui suteikimo pasirašė tuometinė liūdnai pagarsėjusi Klaipėdos apskrities viršininkė Virginija Lukošienė. Pareigūnę slėgė rimti nemalonumai – jau nuo 2003-iųjų pradžios Klaipėdoje virė vadinamasis žemgrobių skandalas.

2003 metų pavasarį Klaipėdos apygardos prokuratūra bei Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pradėjo tirti uostamiesčio apskrities valdininkų veiklą, susijusią su skandalu virtusiu žemės grąžinimu. Apskrities valdininkai, pasinaudodami savo padėtimi ir gaunamais duomenimis, įsigijo ar persikėlė dešimtis neįkainojamos vertės pajūrio sklypų, tačiau realios atsakomybės už tai išvengė gudriai pasinaudodami įstatymų landomis.

Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad Klaipėdos apskrities žemėtvarkininkai ir kiti valstybės tarnautojai netinkamai atliko savo pareigas, klastojo ir panaudojo oficialius dokumentus, pasinaudodami tarnybine padėtimi neteisėtai užvaldė vertingiausias Lietuvos pajūrio žemes. Ištyrus apie trisdešimt žemės grąžinimo bylų, tik dešimtadalis jų pasirodė tvarkingos. Likusi dalis – neteisėtai grąžintos žemės. Paaiškėjo ir tai, kad iš 900 neteisėtai suteiktų sklypų net 700 buvo paskirti per 2000-2002 metus, tai yra per V.Lukošienės vadovavimo Klaipėdos apskričiai laikotarpį.

Peripetijų sūkuryje atsidūrusi V.Lukošienė tada žiniasklaidai prisipažino „tik per plauką” išvengusi teisėsaugininkų nemalonės. Net aukščiausi šalies valdžios atstovai reikalavo, kad atsakomybė už žemės grobstymą pirmiausia turėtų tekti apskričių viršininkams – be jų parašų žemės dalybos vykti negalėjo.

Tyrimą dėl žemės grobstymo uostamiestyje ir apskrityje atliko Klaipėdos apygardos prokuratūra, vadovaujama vyriausiojo prokuroro Igno Lauciaus. Dar tyrimo metu jis žiniasklaidai tvirtino, kad šie teisminiai procesai bus labai sudėtingi – galima suprasti, sunkiai įrodomi.

Tyrimas iš tiesų pasirodė itin sudėtingas – nė vienas žemgrobys realiai nubaustas nebuvo. Atsakomybės išvengė ir Klaipėdos apskrities viršininkė V.Lukošienė. O I.Lauciaus sūnus J.Laucius džiaugėsi sėkmingai išspręstu sklypo skyrimo Klaipėdoje klausimu.

Kiek arų kainuoja prokuroro garbė?

Jau seniai kalbama, kad politikos, teisėsaugos ir verslo interesai Klaipėdoje itin susipynę. Apskrities viršūnėlės būtent šiame regione sugeba išsisukti net iš didžiausių žemės dalybų skandalų, nors į paviršių nuolat iškyla informacija apie keistas malones tiek įtakingiausiems verslininkams, tiek teisėsaugininkams. Aukščiausi regiono prokurorai dažniausiai neranda pakankamai įkalčių skandalingiausiose bylose, o patys pajūrio gyventojų tituluojami didžiaisiais žemvaldžiais. Apskrities vadovų, gerų ir vieniems, ir kitiems, neliečiamumu rūpinasi ir įtakingiausi verslininkai – ne veltui VSD operatyvinėje „Dujotekanos” byloje fiksuoti intensyvūs tuometinės apskrities viršininkės V.Lukošienės bei verslininko R.Stonio kontaktai, apsikeitimas informacija ir patarimai prigriebtai apskrities viršininkei neskubėti atsistatydinti.

Šiaip ar taip, visiems turėjo būti ramiau, kai baudžiamąją bylą tyrė kraštietis, uostamiestyje jau įmerkęs uodegą – atlikęs nenorimą viešinti sandorį. J.Lauciaus bylos tyrimo nuošalyje liko visi „Dujotekanai” nemalonūs dalykai, kuriuos vėliau atskleidė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto VSD tyrimas. Iš paskelbtos medžiagos akivaizdu, jog V.Pociūnas ir jo kolegos, buvę VSD kontržvalgybos vadovai, buvo surinkę informacijos apie R.Stonio didžiulę neleistiną įtaką valstybės politiniam bei ekonominiam gyvenimui, verslininko su įtakingu valstybės pareigūnu, dabartiniu premjero patarėju Albinu Januška derinamus aukščiausių pareigūnų paskyrimus, sąsajas su Kremliumi ir KGB generolu, dabartiniu „Rusijos geležinkelių” prezidentu Vladimiru Jakuninu, Lietuvos valstybininkų klano kontrolieriumi. VSD darbuotojai liudijo, kad „Dujotekaną”, kurios vienas vadovų yra kadrinis aukštas KGB karininkas Piotras Vojeika, net rengtasi skelbti Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos organizacija, tačiau VSD vadovybė šias pastangas užblokavo.

Valstybininkų klanas apie viską pagalvojo: bylos tyrimas buvo patikėtas J.Lauciui. Generalinei prokuratūrai gėdingai tylint buvo pradėta galinga V.Pociūno šmeižto kampanija. Pats bylos tyrimas buvo karštligiškai skubus ir paviršutiniškas, net nebandant pasitelkti NATO sąjungininkų, visiškai pasikliaujant Baltarusijos KGB ir prokuratūra. Tyrimas vyko valstybininkų klanui palankia linkme – V.Pociūno žūtis buvo paskelbta nelaimingu atsitikimu. Atrodo, tokia palankia, kad nutraukus bylą šių metų kovą VSD prokurorą J.Laucių apdovanojo 2-ojo laipsnio Nuopelnų kryžiumi.

Versija, kad su V.Pociūnu galėjo būti susidorota dėl to, kad jis prieš dvejus metus bandė užčiuopti galimus VSD vadovybės, aukštų politikų ir su Rusijos specialiosiomis tarnybomis glaudžiai susijusių įtakingų verslininkų neskaidrius ryšius, taip ir liko neištirta.