Lietuvos jūrų muziejaus ir delfinariumo šiaurės jūrų liūtų treneris Filipas Butkinas į Saudo Arabiją išvyko pasirašęs kontraktą su Damamo miesto delfinariumo savininku rengti jūrų liūtų ir delfinų pasirodymus.
„Kadaise ketinau vykti padirbėt į Egiptą su dviem jūrų liūtais – Piratu ir Čiunčia, bet tai šaliai pasirodė per brangu išlaikyti du tokius didelius gyvūnus. Ir štai Čiunčia jau penkerius metus pagal nuomos sutartį nuostabiai gyvena pas arabus – erdviame baseine. Kai išeis „pensijon”, tikiuosi, grįš į mūsų Jūrų muziejų ir mėgausis prisiminimais gulėdamas sau ant šono…” – šypsosi Filipas.
Trijų šokų ištiktas
Pirmiausiai Saudo Arabijoje jūrų liūtų trenerį pribloškė pašėlęs karštis – 52 laipsniai Celsijaus – ir drėgmė. „Nebuvo kuo kvėpuoti. Bet supratau, kad teks su tuo susitaikyti…” Filipas pridūrė, kad jo aplankyti atvykusi žmona iškart nusiplėšė auskarus ir grandinėles… Kad nenudegintų.
Antras šokas vyriškį ištiko, kai išgirdo reikalavimą griežtai laikytis šios šalies taisyklių ir šiukštu nežvilgčioti į moteris gatvėje. Antraip galįs kilti skandalas. Jų vyrai galintys jam iškviesti policiją. „Pasirodė, kad tai perdėta. Galėjome jas ir pakalbinti.”
Moterys eina paskui vyrą ir tarpusavyje šnekučiuojasi. Kai kurios taip užsidangsčiusios chibadža, kad nė akių nematyti, o kitos, kurių tėvai ir vyrai liberalesni (keliavę po Europą, ten studijavę), veido neslepia – tik plaukus pridengusios skara.
O trečias didelis netikėtumas – tai žmonių nuoširdumas. „Mūsų akimis, jie net naivoki, – sako Filipas, – visuomet mieli ir paslaugūs; pasidomės, ar tau viskas gerai. Parduotuvėje visi sveikinasi su nepažįstamais: „Salam Aleichum!” – nesvarbu, iš kurios šalies esi.”
Nėra teatrų
Saudo Arabijoje, žinia, kiauliena nevalgoma. Ir prašalaitis neturi teisės dėvėti vietos tradicinių drabužių. „Tai Arabų Emyratuose užmerkia akis, jeigu turistas aerouoste į lėktuvą įlipa vilkėdamas chidžabą, o Saudo Arabijoje ir musulmonai iš Jemeno, Amano ar Kuveito dėvi nacionalinius drabužius – net skarutės skiriasi.”
Pasak Filipo, teatrų ten nėra, ir tik pernai sostinėje atidarytas pirmasis kino teatras. Virš namų styro palydovinės lėkštės, bet filmai kaip reikiant iškarpomi. Kodėl nepopuliarūs kino teatrai? „Gal kad tai vieša tamsi vieta, kur gali kilti pagunda užmegzti pažintį”, – spėja pokalbininkas.
Vienintelė pramoga – atrakcionų parkai, bet į tuos, kurie skirti moterims ar šeimoms, viengungiai neįleidžiami. Šiaip yra istorijos ir archeologijos, Korano muziejų.
Arabai laisvadieniais, ketvirtadienį ir penktadienį, su šeimomis ir palapinėmis, su elektros generatoriais, persikelia už miesto į dykumą. Beduinai rūko kaljaną, geria arbatą, kavą, šnekučiuojasi – ir jiems smagu…
Nuotakos, pamestinukai ir „lauko gėlės”
„Damamo miestas, didumo gal kaip Vilnius, nėra vientisas: gyvenamuosius kvartalus, tarsi sukurtus iš atskirų kaimų, skiria aibė dykumų su oazėmis. Gyvačių ir beždžionių pilna tik laikinai veikiančiame delfinariume prie Raudonosios jūros, kur Palangos dydžio miestukas yra įsikūręs kalnuose”, – sakė Filipas, į kurio pasirodymus su delfinais ir šiaurės jūrų liūtu atvykdavo ir 40-ies žmonių autobusiukas, bet dažniausiai – dvylikos. „Mat jeigu vyras sau gali leisti turėti dvi žmonas, jis – pasakiškai turtingas.”
Saudo Arabijoje ir vieną žmoną turėti yra didelė prabanga – mat už ją turi sumokėti apie 50 000 litų (mūsų pinigais) išpirką, ir dar privalu aprūpinti ją būstu, kad turėtų kur išeit, jeigu meilė išblės. „Į gatvę žmonos neišmesi. Tad mano bendraamžiai arabai, pamatę sutuoktuvių žiedą ant mano rankos, laikė mane turtingu žmogumi”, – juokėsi Filipas.
Šešiolikmetės nuotakos atrodo itin brandžios, palyginti su mūsų merginomis, o dvidešimtmečiai – tikri vyrai, nors elgiasi kaip vaikėzai. „Publika – labai skirtinga. Į delfinariumą ateidavo islamo religinių institucijų globojamų mokyklų mokiniai – pamestinukai, tai jiems buvo draudžiama reikšti emocijas ir ploti gyvūnams, nes žmogui tai per žema.”
Beje, pamestinukų ir elgetų šalyje daugėja, socialinė padėtis prastėja. Pirmaisiais metais atvažiavęs galėjai palikti prabangų automobilį su įjungtu varikliu nerakintą, o dabar neapsieinama be signalizacijos. Mat šalyje daugėja imigrantų iš kaimyninių Jemeno ar Sudano.
„Na, bet jei jau ateidavo 600 – 700 bendrųjų lavinimo mokyklų mokinių, tai elgdavosi laisvai, nes tie vaikai – kaip lauko gėlės, ir jiems leidžiama viskas. Ir ko tik nedaro: lenda į baseiną, bando pamaitinti gyvūnus, įmeta ką į vandenį, nes ten įprasta mest šiukšles bet kur… Daugybė tarnų vaikšto iš paskos. O delfinai ar liūtai tokie profesionalai, kad jiems nė motais publikos reakcija. Tiems gyvūnams reikalinga iškrova, nes laisvėje jie sukaria daugybę kilometrų, todėl triukus, išmoktus nuo vaikystės, atlieka su azartu.”
Šeicho ar princo šeima, atvykusi į delfinariumą, nešykštėdavo komplimentų, prieidavo paduoti treneriui ranką, o šis pasirodymų metu leisdavo sau papokštauti. Didžiūnų palyda elgėsi kur kas arogantiškiau nei kuklūs princai. Nors aptarnaujantis personalas gaudavo didžiulius arbatpinigius (už princo automobilio perkėlimą 10 metrų – maždaug po tūkstantį litų), treneriams vadybininkai nematė reikalo jų perduoti…
Kameroje su žiurkėmis
Filipas turi pomėgį fotografuoti, tačiau Saudo Arabijoje, sako, negalima fotografuoti beveik nieko…
„Turistų irgi beveik nėra. Tik tie, kurie atvažiavo dirbti arba į „chadžas” – kartą gyvenime musulmonui privalu aplankyti Meką arba Mediną, per tris mėnesius besitęsiantį ramadaną. Bet ir tas žygis kartą gyvenime jiems yra nemaža prabanga; visokie mokesčiai ir aukos. Net 20-ies kilometrų spinduliu nuo tų miestų eina keliai, skirti ne musulmonams, tad aš negalėjau prie jų nė priartėti. Į mečetę irgi geriau nerizikuok užeiti. Ne, aš nesu jų akimis šėtonas. Bet esu krikščionis…”
Fotografuoti miesto Filipas važiuodavo trečią valandą nakties, kai pasibaigdavo vaidinimas. Vietiniai mokosi ir dirba nuo šeštos ryto iki dvyliktos, paskui meldžiasi. Iki 16-os valandos užsidaro visi biurai ir bankai. Po to vėl įstaigos, parduotuvės atsiveria, o naktį – žmonių pilni miesto parkai, apšviestos palmės…
„Tąsyk jas ir fotografavau. Viešoji policija važinėja nuolat įjungtais švyturiukais, tad yra matoma, o mano automobilį staiga užblokavo slaptoji policija – be jokių skiriamųjų żenklų, tamsintais automobilio langais. Netrukus prisistatė dar keturi ekipažai – pasijutau lyg kokiame trileryje. Kalbantis angliškai pareigūnas atėmė mano dokumentus, ir pirmiausia paklausė, iš kurios šalies, nes dokumentuose pažymėta tik tautybė. Pasisekė, kad esu rusas. Britai ir amerikiečiai su „saudiečiais” elgiasi nepagarbiai, tad yra trintis, o rusai jiems – kaip ir draugai. O jei būčiau dar ir futbolininkas – nes futbolas yra antroji arabų religija, – gal ir paleidę būtų.”
Poskyryje tuoj pat atėmė fotoaparatą ir palydėjo į kamerą. Ten Filipas pamatė visą kruviną pakistanietį, kurio ir veido nesimatė. „Apniko liūdnos fantazijos, bet, pasirodo, jis pats įsibėgėjęs trenkėsi į grotas… Pakistaniečiui surakino rankas ir kojas, kad dar smarkiau nesusižalotų.”
Filipui atnešė dubenį ryžių su vištiena, bet jį bemat apipuolė žiurkės, ir apetitas dingo. Areštinėje migravo ir katės – ėdė tuos ryžius su vištiena, nes žiurkės joms per didelės ir baisios…
Beje, šunys toje šalyje gyvena tik dykumose. Šuo laikomas velnio pranašu: jei loja, vadinasi, nelabasis arti. „Ir jeigu nori arabą mirtinai įžeisti, pavadink jį šunimi”, – pridūrė Filipas.
„Ant sudilusio čiužinio, pamesto ant grindų, kęsdamas šaltį, pratūnojau dvylika valandų, nes ten niekas nesiskubina. Turėjau sulaukti kitos pareigūnų pamainos. Tada pasirašiau 6 puslapių arabišką tekstą, mane nufotografavo ir paleido. Pasirodo, tos mano palmės, kurią fotografavau, tolimame fone – kažkoks princui priklausantis namas. Mano darbdaviui po keleto savaičių mane teko išpirkti iš areštinės kitame mieste. Gavau visą sąrašą objektų, kuriuos fotografuoti draudžiama. Spėkit, kokia vieta Saudo Arabijoje labiausiai saugoma? Gėlo geriamojo vandens gamykla. Strateginis objektas, saugomas griežčiau nei naftos įmonė ar karinė bazė. Vanduo ten patenka iš Persų įlankos ir yra brangesnis už kurą ir kokakolą…”
Moteriai – sava erdvė
Fotografuoti moteris Filipas privengė. Tačiau kad jos skriaudžiamos, – paneigė. „Atvirkščiai. Sakyčiau, ten – matriarchatas. Net oficialiai kalbama, jog Saudo Arabiją valdo ne karalius, bet jo motina. Moterims suteikiama viskas, ko jos nori. Tai jos pasirenka, ar dirbti, būti gydytojomis ar teisininkėmis, ar net stiuardesėmis. Mažiausia, ką jos gali, – tai atidaryti grožio saloną savo namuose. Ir mano žmona buvo priblokšta tos pagarbos moteriai. Net per didžiuosius kamščius gatvėje susidaro dviejų metrų tuščias ratas aplink moterį, nes ji privalo turėti savo erdvę. Jos čia niekas nepastums ir neįžeis.”
Saugesnis nei Europoje
„Tapau kosmopolitiškesnis, – apibendrina savo pasakojimą Filipas. – Skeptiškiau žiūriu į televizijų ir spaudos ataką, esą išpažįstantieji islamą yra neprognozuojami ir agresyvūs. Didžiuliame arabų telkinyje jausdavausi saugesnis nei kur nors Europoje. Prisnūdęs parke ant žolytės ketvertui valandų, pabudęs ne tik rasdavau šalia nešiojamąjį kompiuterį, bet net būdavau užklotas, kad nesušalčiau. Nepažįstami pasiūlydavo arbatos. Nereikėjo bijoti, kad gausiu lazda užpultas iš nugaros…”