Šacher macher“ planas

Pristatydami 2008-ųjų valstybės biudžeto projektą Seime, ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas ir finansų ministras Rimantas Šadžius, regis, sugalvojo cirko numerį.

Jie parlamentui pateikė skaičiukus su 1 mlrd. Lt skyle ir pasiūlė vieną vienintelį jos užkamšymo būdą: atsisakyti arba sustabdyti prieš porą metų priimtos gyventojų pajamų mokesčio mažinimo programos įgyvendinimo. Kitaip tariant, nemažinti mokesčio tarifo nuo dabartinių 27 proc. iki 24 proc.

Vienas šūvis – „šacher macher“ – ir žiū-ū-ū: pilna cirko arena negyvų zuikių: ir rekordinės biudžeto pajamos, ir subalansuotos išlaidos, ir sumažintas vartojimas, ir prieškrizinė-antiinfliacinė prevencija, ir šiaip – gražu. Rodos, pačių socialdemokratų duotas pažadas sumažinti pajamų mokestį trimis procentiniais punktais – it akmuo ant kupros ar po kaklu, kuriam nukritus jie gyventų ilgai ir laimingai.

Vardan valstybės ir net socialdemokratų laimės tą jų pažadą galima būtų bent jau laikinai pamiršti. Juolab iš tikrųjų prieš kelis mėnesius (pasiūlymo laikas šioje vietoje – labai svarbus) kai kurie ekonomikos analitikai tvirtino, kad pajamų mokesčio „įšaldymas“ galėtų tapti viena iš vartojimą, taigi infliaciją mažinančių priemonių blogėjant šalies makroekonominiams rodikliams.

Tiesą sakant, tai buvo tik „viena iš“ analitikų siūlomų prieškrizinių priemonių. Esminis skirtumas tas, kad Vyriausybės darbotvarkėje ji – kol kas bene vienintelė.

Nežinau kaip kitur, tačiau vaikystėje mūsų daugiabučio kieme įvairius gudručius už tokias iniciatyvas išvarydavo iš smėlio dėžės. Jeigu ką, dar įspirdavo į užpakalį. Ne dėl to, kad buvo gaila apgaule prarandamų kelių sovietinių kapeikų, o už argumentų amoralumą.

Antai premjeras tvirtina, neva „sumažinę pajamų mokestį, tuo dar labiau padidinsime žmonių išlaidas“. Čia visi, kurie laiko save „žmonėmis“, tikriausiai privalo tuojau pat patikėti esantys didžiausi išlaidūnai. Didesni net už valdžią.

G. Kirkilo nuomone, jeigu tie trijų pajamų mokesčio procentų dydžio litų upeliai pateks ne į „žmonių“ kišenę, o į valstybės biudžetą, bus mažiau išlaidaujama. Grubiai tariant, premjeras nori įrodyti, kad valstybės valdymo išlaidų ne tik nemažinanti, bet jas be atvangos didinanti ir vis žadanti didinti valdžia yra už „žmones“ atsakingesnė ir taupesnė. Nors konsoliduotų biudžeto asignavimų (kitaip – išlaidų) eilutė nesikeičia, nepaisant kokio dydžio pajamų mokestį – 24 ar 27 proc. – kitąmet planuojama surinkti. Ir vienu, ir kitu atveju: beveik 30,22 mlrd. litų, kartu su dotacijomis iš Europos Sąjungos (ES). Tarsi per biudžeto malūną perskirstyti pinigai iš principo nustoja būti išlaidos. Arba tampa „labiau teisingos“, nes prie jų prisilietė šv. valdžios rankos.

Valdžia išlaidauti ketina lygiai tiek, kiek planavo, net gi dar daugiau negu šiemet. Dar praėjusiąją savaitę finansų ministras pūtė fanfaras, kad 2008-ųjų valstybės biudžetas bus visai jau rekordinis, net penktadaliu (o kartu su ES dotacijomis – beveik trečdaliu) didesnis už šiemetinį. Gali būti, kad R. Šadžiui pirmasis valstybės biudžetas, kurį jis pasirašys kaip finansų ministras, yra labai brangus ir mielas, kaip nuosavas kūdikis. Tačiau man regis, šiokių tokių sveiko proto paskatintų įtarimų turėtų kilti ir jam: kodėl 2008 metais planuojamos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos daugiau nei dvigubai ar net trigubai didesnės už ūkio augimą?

Finansų ministras gali išsijuosęs pasakoti apie „pagerėjusį mokesčių surinkimą“, „šešėlinės ekonomikos mažėjimą“ ir t. t. Visa tai bus tokios pačios amoralios pasakos, kaip ir „šacher macher“ planas mažėjančio pajamų mokesčio. Žinoma, filosofinį požiūrį apie už paprastus piliečius „protingesnę“ ir „racionalesnę“ valdžią galima priskirti tradicinėms socialdemokratų ydoms. Kaip ir dar vieną kliedesį: regis su atėjusia ūkio krize, Vyriausybės vadovų nuomone, turėtų susidoroti kitąmet geriau apmokamų valdininkų armija.

Iš premjero per paskutinius metus teko išgirsti įvairių pažadų, tačiau nė vieno apie tai, kad mažės biurokratų skaičius, gerinama infrastruktūra, šalinamos kliūtys eksportuojamas prekes gaminančiam verslui. Kaip tik tai, ką jau šiandien primygtinai siūlo kai kurie ūkio analitikai. Be kita ko teigiantys, kad tos priemonės, apie kurias mažiausiai pusmetį pražiopsojusi Lietuvos Vyriausybė dabar tik pradeda kalbėti – jau yra pavėluotos, todėl gali sukelti žalos.

Dėl požiūrio į piliečio kišenės ir valstybės biudžeto panašumus bei skirtumus galima diskutuoti iki užkimimo. Neabejotina, kad drąsindama save šamaniškais užkeikimais apie tariamai nepagrįstas grėsmes, Lietuvos padėties išskirtinumą, lyginant su kitomis Baltijos šalimis, Vyriausybė lenktynes su ūkio sąstingį artinančia krize beviltiškai pralaimi, neturi nei aiškaus veiksmų plano, nei politinės valios. Tik užsikirtusios plokštelės žagsėjimą apie politinės mažumos Vyriausybės unikalumą.

„Vaikystėje įvairius gudručius už tokias iniciatyvas išvarydavo iš smėlio dėžės ir dar įspirdavo į užpakalį

„Visi, kurie laiko save „žmonėmis“, privalo patikėti esantys didesni išlaidūnai net už valdžią

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.