Afrikietiško gymio muzikos grupės „Skamp” narys Viktoras Diawara tapo Europos Komisijos inicijuotos humanitarinės pagalbos kampanijos ambasadoriumi Lietuvoje.
– Kuo jums svarbi ši akcija?
– Džiaugiuosi, kad Lietuva pagaliau tapo šalimi-donore. Galime didžiuotis, kad gyvename tokiame krašte, kaip ir kitos pažangios Europos valstybės, kurios jau seniai teikia humanitarinę pagalbą skurstančioms tautoms. Be abejo, į visa tai žvelgiu realistiškai. Nesame tokie galingi, kad galėtume išgelbėti pasaulį ir išspręsti skurdo problemą.
Ši akcija priminė man tuos laikus, kai dar mokiausi Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Po 1991-ųjų metų mes ten rinkdavome įvairius daiktus – pradedant vaistais, baigiant mokykliniais suolais – ir siųsdavome juos į Lietuvą. Sutikau dalyvauti šiame projekte, nes kuo daugiau apie tai kalbėsime ir kuo daugiau veiksime, tuo greičiau gerės situacija. Jei dabartinis jaunimas, dar visai vaikai, susipažins su tomis problemomis ir suvoks, kad šioje situacijoje galima padėti ir kad iš tokių krizių dauguma skurstančių valstybių mūsų padedamos gali išbristi, tuo sąmoningesni jie bus užaugę.
– Kaip manai, kodėl tave pakvietė būti šios kampanijos ambasadoriumi?
– Tikriausiai dėl to, kad esu kilęs iš Afrikos (juokiasi). Humanitarinė pagalba skirta trečiojo pasaulio šalims, o didžiausias skurdas ir yra Afrikoje. Be to, manau, kad šiuo atveju esu tas žmogus, kuris žino, apie ką kalba. Juk pats savo akimis mačiau daugybę vaikų, kurie dėl skurdo nelanko mokyklų arba geriamo vandens eina parsinešti iš už keliasdešimt kilometrų esančio šulinio. Apie tai galiu papasakoti tikroviškiau nei kiti. Jaučiuosi esąs politiškai aktyvus – man aktualu, kas dedasi pasaulyje. Turbūt dėl to organizatoriai ir pasirinko mane.
– Ar nedvejodamas priėmei šį pasiūlymą?
– Jokių svarstymų ar abejonių tikrai nebuvo. Gyvenime yra tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, akcijos prieš rasizmą ar globalinį atšilimą, taip pat ir ši kampanija – šiais klausimais turiu savo nuomonę bei poziciją, kurios tvirtai laikausi. Man nesunku skirti šiek tiek laiko, jei jaučiu, kad galiu būti nors truputį naudingas. Privalome informuoti žmones, kad pasaulyje yra tokia situacija ir kad reikia padėti. Europos Komisija iš visų darbuotojų sumokamų mokesčių valstybei tam tikrą dalį skiria humanitarinei pagalbai. Net neabejoju, kad yra žmonių, kurie tam prieštarauja ir mano, kad pirmiausia pagalbos reikia pačiai Lietuvai. Jau vien tai, kad kyla diskusijos, yra puiku – vadinasi, žmonės jau žino apie šią akciją ir domisi tokiais dalykais.
– Koks tavo vaidmuo šioje kampanijoje?
– Kaip ambasadorius dalyvauju visuose renginiuose ir bendrauju su jaunimu. Žinoma, be manęs dar yra daug apie tai išmanančių žmonių – organizatoriai rodo filmus apie vargstančias šalis, rengiamos fotografijų parodos. Kai kalbu tai, ką tikrai išmanau, ir dar pagroju vieną kitą dainą – jaunimui tai pasidaro įdomu. Jie manęs klausosi, nes tai nėra dažnai pernelyg nuobodžiai skambančios politikų kalbos. Stengiuosi kalbėtis draugiškai.
– Ar anksčiau teko dalyvauti panašiose akcijose?
– Yra tekę bendradarbiauti su panašia veikla užsiimančiomis organizacijomis, tačiau ši akcija, man atrodo, rimčiausia ir sulauksianti didelio atgarsio – tai ilgalaikis projektas.