Proto negalios žmones vienijančių bendruomenių kūrėjas prancūzas Jeanas Vanier teigia, kad tik nuo mūsų priklauso, ar neįgalus žmogus bus pasmerktas gėdai, ar pamalonintas meile.
Proto negalios žmonės ne vienam atrodo tarsi prakeikimas. Prakeikimas – tėvams, šeimai, visuomenei ir net pasauliui. Taip byloja racionalus mąstymas. Kariškis bei filosofas J.Vanier tikina, kad proto negalios žmonės man, tau, pasauliui, yra išsigelbėjimas. Jie, būdami be nuodėmės ir nesivaikydami žemiškų turtų, per savąjį trapumą mums atskleidžia gyvenimo prasmę. Jie pakeičia mūsų širdis.
Vizitinė kortelė
Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje viešėjęs neįgaliųjų globėjas J.Vanier – kitados buvęs kariškis. Po studijų tapęs filosofijos daktaru, šio mokslo mokė Kanados studentus. Jau 43 metus šis vyriškis rūpinasi proto negalios žmonėmis, susibūrusiais į „Arkos” bei „Tikėjimo ir šviesos” bendruomenes.
Pasaulyje skaičiuojama per šimtą „Arkos” bendruomenių, kuriose sveikieji savanoriškai gyvena su proto negalios žmonėmis. Vienos iš Prancūzijoje įsikūrusių „Arkos” bendruomenių narys yra ir pats J.Vanier. Šio vyriškio įkvėptos „Tikėjimo ir šviesos” bendruomenės yra neįgaliųjų bei jų artimųjų susitikimo bendruomenės. Apie šias bendruomenes ir jų gyventojus Vilniuje ir Kaune vykusiuose susitikimuose daug kalbėjo J.Vanier.
„Dar būdamas filosofijos dėstytoju pradėjau lankytis neįgaliųjų bendruomenėse. Ten būnant dažnai neįgalieji manęs klausė, ar myliu jį? Ar grįšiu pas jį? Jie labai skyrėsi nuo mano filosofijos studentų, kuriems reikėjo mano žinių. Proto negalios žmonėms reikėjo ne žinių, o mano meilės, mano širdies, jie troško ištikimos mano draugystės. Taigi jie ieškojo ne galios, pinigų, o paprasčiausio žmogiško santykio. Jie troško būti ne gėdos, o meilės objektais”, – teigė J.Vanier.
Taip kuriama vienybė
J.Vanier citavo vieną šių dienų sociologų, teigiančių, jog gyvename kultūroje, kurioje svarbiausia televizija, kurios visuomenė yra perdėm individualistinė, kur vaikų auklėjimas remiasi tuo, kad kiekvienas privalo būti geresnis už kitus ir pasiekti ką nors svarbaus. Kiekvienas visuomenės narys reikalauja savo teisių, tačiau nejaučia atsakomybės kitam asmeniui ir visuomenei. Žmonės nesugeba išsilaisvinti iš galios siekinių ir masinės kultūros primetamų tariamų vertybių.
Tokiame tad kraštutinio individualizmo ir galios siekinių pasaulyje mums tenka susidurti su proto negalios žmonėmis. Deja, kadangi esame uždari, bijantys kitokių žmonių, kurie mums trukdo, kėsinasi į mūsų saugumą, mes negalime jiems atsiverti. Todėl pirmiausia tenka išsilaisvinti nuo baimės tų, kurie yra kitokie.
Prisikėlimo link
„Dažną proto negalios žmogų jo artimieji įkurdina įvairiose globos institucijose, šie žmonės slepiami šeimose. Daugelis jų gėdijasi, nes tai mato ir vertina kaip prakeikimą. „Arkoje” bei „Tikėjimo ir šviesos” bendruomenėse mes supratome, kad neįgalieji, kurių šalinamasi, reikalingiausi sveikiesiems. Taip pat supratome, kad nebūtina daryti „kažko tokio” proto negalios žmonėms, kad reikia būti ne dėl jų, o su jais. Kurdami bendruomenes su tais, kurie jaučiasi išmesti, mes atrandame save, suvokiame esantys reikalingi. Taip kuriama vienybė”, – sakė J.Vanier.
Jis pabrėžė, kad turintiesiems galios nepakanka neįgaliesiems vien daryti gera, reikia tapti neįgaliųjų draugais. Per tai pasiekiamas prisikėlimas.