Trečias pagal dydį JAV miestas – Čikaga. Amerikiečiams ir miesto svečiams dažnai išsprūsta, kad Čikagos centrinė dalis – viena gražiausių visoje Amerikoje. Išvydus šį šviesų ir dangoraižių stebuklą naktį darosi keista, kodėl Panevėžys kratosi Čikagos pravardės. All Capone’s siautėjimas jau seniai tapo tik gražia legenda.
Su studijų draugu Tadu, kuris Čikagoje gyvena jau šešerius metus, įvažiuojame į Čikagą vakarėjant. Ieškodami stovėjimo aikštelės dar spėjame nuspausti keletą kadrų su vakarinės saulės nuspalvintais pastatais.
Pastatyti automobilį Čikagoje yra paprasta, tačiau brangoka. Nemokamos stovėjimo aikštelės visada būna užimtos, o likusios kainuoja apie 20 dolerių. Mums tą vakarą pasisekė – juodaodis aikštelės sargas įsidėjo į savo kišenę 16 dolerių ir pastatė mūsų automobilį prie stebėjimo būdelės.
Iki to vakaro daug basčiausi po Čikagos priemiesčius: prabangius baltųjų ir žydų miestelius, nusikaltimų ir asocialių gyventojų pilnus meksikiečių ir juodaodžių mikrorajonus. Į centrinę Čikagą ilgesniam laikui užsukau pirmą kartą, todėl viską rijau akimis.
„Nesistenk išsiaiškinti žmonių kilmės – išprotėsi”, – perspėjo Tadas. Jis teisus – niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, kokios spalvos yra tikras amerikietis. O ypač – Čikagos gyventojas. Jau dabar visi laikraščiai skelbia, kad spalvotųjų Čikagoje yra daugiau nei baltųjų.
Pirmiausia krito į akis storuliai. Daug čikagiečių kaip ir visa Amerika kenčia dėl antsvorio. Dažnai jie plaukia gatvėmis lyg kalnai. Greitojo maisto restoranai ne tik nutukino žmones, bet ir iškreipė supratimą apie sveiką mitybą. Dabar sveikos gyvensenos mokytojai ilgai vargsta, kol išaiškina, jog skrudintos bulvytės nėra tikros daržovės.
Tolerantiškasis rasizmas
Nors miesto aplinka marga kaip pasaulis, čia sunku nepastebėti rasizmo apraiškų net žygiuojant gatvėmis. Vakarėjančiame mieste prasilenkiu su mažyčiais Azijos atstovais, kurie dažniausiai būna gerai nusiteikę, besišypsantys ir neturintys antsvorio problemų.
Vietiniams gyventojas azijietis asocijuojasi su žmogumi, kuris labai prastai vairuoja automobilį ir sunkiai kalba angliškai. Mano bendrakeleivis kalbas nuspalvina faktais – jis Amerikoje patyrė dvi autoavarijas ir abi su kinais. Sunku ginčytis su faktais, tačiau anglų kalbos žinių konkursus dažniausiai laimi azijiečiai.
Meksikiečiai – taip pat maži, tačiau jų gyslose teka karštokas kraujas. Diskotekose meksikiečiai, norėdami išvengti konfliktų, nepažįstamos merginos visada paklausia, ar ji turi draugą. Šios tautos atstovai dažnai vadinami darbo pelėmis. Jie nudirba visus kasdienius darbus: pjauna žolę, remontuoja butus, šluoja gatves.
Retas pastebi, kad meksikiečiai širdyje yra didžiuliai patriotai, kartais pratrūksta jų maištingumas. Jie tikisi savo darbštumu užkariauti Ameriką ir taip „atkeršyti” už Kaliforniją, kurią Amerika iš jų kadaise atėmė. „Tolerantiškoji” Amerika Meksiką ignoruoja net žemėlapiuose. Juose Kanados paribiai iliustruojami išsamiai, o Meksika uždažoma pilka spalva.
Gyvenant Čikagoje sunku neišskirti kultūrinės baltųjų ir juodaodžių rasių dvikovos. Baltieji juodaodžius vadina tinginiais ir lygina juos su skėriais. Tačiau reikia pripažinti, kad šios rasės atstovai Amerikoje iš baltųjų jungo vaduojasi vos tris dešimtmečius. Jie tik dabar mokosi dirbti ir uždirbti.
Tiesa, gatvėse elgetaujančius teko pastebėti tik juodaodžius. Ir ne tik suvargusius senius, bet ir raumeningus žaliūkus. Vieni jų tiesia tau vakarykštį laikraštį ir prašo užmokėti. Kiti tiesiog purto skardines su skatikais ir, atsirėmę į automobilius prabangiais ratlankiais, teiraujasi: „Gal paaukosi?”
Baltieji kažkodėl save dar tituluoja žemyno šeimininkais, nors prieš pusę tūkstantmečio čia gyvavo visai kitos civilizacijos. Visi kitataučiai tarsi susitarę baltuosius amerikiečius vadina bukagalviais, o dar dažniau – „hamburgeriais”.
Lietuviškoji Čikaga
Lietuviškumo šioje tautų maišalynėje nemažai. Mieste platinami šeši lietuviški laikraščiai. Radijo eteryje kartais skamba lietuvių kalba. Prieš išlipdamas iš automobilio dar spėjau išgirsti rusišką reklamą: „Užsukite į mūsų autoservisą. Mes kalbame angliškai, rusiškai ir lietuviškai.”
Čikagoje taip pat įsikūrusi viena didžiausių išeivių iš Lietuvos bendruomenė, tačiau ji glaudžiasi ir buriasi miesto pakraščiuose arba priemiesčiuose. Šiandien pietinėje Čikagoje, Market Park priemiestyje, galima rasti Lithuanian plaza gatvę, lietuvių bažnyčią, o šalia jos – didžiulį jaunimo centrą.
Market Park, nuo seno lietuvių pamėgtą mikrorajoną, jau užvaldė asociali juodaodžių dalis. Dauguma lietuvių, taip pat „Antano užeiga” su visais didžkukuliais išsikėlė gyventi šiauriau – į Vilingą. Čia liko tik „Gintaro” baras, kurį šeimininkai apkalė grotomis. O įėjimas – tik pasakius slaptažodį.
Harlemo aveniu įsikūrusi parduotuvė „Lietuvėlė”, ponų Morkūnų užeiga su lietuviškais patiekalais ir neblogai vietinių vertinama „Kunigaikščių” užeiga.
Česnakų miestas iš viršaus
Čikaga, verčiant iš kadaise čia gyvenusių indėnų kalbos, – laukinių svogūnų arba česnakų miestas. Vėjų miestu dar jis vadinamas. Šis pavadinimas pirmą kartą buvo pavartotas kitų valstijų laikraščiuose prieš pusantro amžiaus. Tai turėjo skambėti įžeidžiamai, tačiau čikagiečiai įžeidimą palaikė komplimentu.
Su Tadu pakilome į trečią pagal dydį miesto pastatą – John Hancock Center. 96-ame aukšte įsikūręs restoranas su plačiais langais, pro kuriuos galima pasigrožėti naktine Čikaga. Prieš pakylant teko apie porą valandų pastovėti dviejose eilėse – prie lifto ir prie įėjimo į restoraną. Lankytojai įleidžiami tik tuomet, kai yra laisvų vietų. Kol atsisėdome – sutemo.
Už trigubą kainą nusipirkome po butelį alaus ir prilipome prie langų. Žvelgdami į vakarus pastebėjome didžiulį juodą plotą tarp šviesų. Tai – vienas didžiausių pasaulyje O’Hare oro uostas. Žvelgiant į pietus lyg ant delno matyti Indianos valstijos pakraščiai ir visi svarbiausi Čikagos dangoraižiai. Rytuose taip pat juoda – tai Mičigano ežeras.
Kai iki soties prisižiūrėjau į miesto šviesas, atkreipiau dėmesį į tai, kas yra už stiklo. Pastebėjau voratinklius ir daugybę riebių vorų. Šie gyvūnėliai puikiai prisitaikė gyventi aukštybėse.
Miesto milžinai
John Hancock Center dangoraižis, kuriame tuo metu ir sėdėjome, pavadintas JAV nepriklausomybės deklaracijos signataro vardu. Šiame pastate yra 50 liftų. Nuo žemės iki stogo – 344 metrai. Iki antenos – 457 metrai. 44-ame aukšte įrengtas baseinas yra aukščiausiai esantis visoje Amerikoje.
Už John Hancock Center dangoraižį didesni Čikagoje yra tik Sears Tower ir Aon Center. Pastarasis yra antras pagal dydį. Prieš ketverius metus jis buvo parduotas už beveik pusę milijardo dolerių.
Aukščiausias Čikagos pastatas Sears Tower yra pats aukščiausias Amerikoje ir trečias pasaulyje iš visų vertikalių žmogaus sukurtų statinių. Pabaigus Sears Tower statybą jis tapo aukščiausiu pasaulio pastatu. Tuo metu jo aukštis siekė 442 metrus. Aukštis su milžiniškomis antenomis – 527 metrai.
Turistų pamėgta apžvalgos aikštė įkurta 103-iame aukšte ir yra 412 metrų aukštyje. Vėjuotą dieną galima pajusti, kaip pastatas siūbuoja. Giedromis dienomis nuo šio pastato galima matyti visas kaimynines valstijas.
Naktinės gatvės
Nusileidę nuo dangoraižio pasukome centrinio miesto parko link. Kirtome Čikagos upę, nuo kurios tiltų atsiveria nuostabūs vaizdai. Upe lėtai plaukioja kateriai, restoranais paversti laiveliai.
Priartėjome prie miesto parko, kuriame gausu didžiulių meno skulptūrų, įspūdingų fontanų. Įvairios menininkų užmačios čia greitai išsipildo – netoli parko įsikūręs didžiulis Menų universitetas.
Sidabrinė pupa – milžininška veidrodinė skulptūra, kuri stebina savo originalumu. Nuo pupos atsispindi miesto pastatai. Palindus po šia skultūra ir pažvelgus aukštys apima nežemiškas jausmas – viskas aplinkui išsilenkia ir praranda žemiškus dydžius. Su atspindžiais galima žaisti ir juoktis iki nukritimo.
Priėjęs policininkas trumpai perspėja – po penkių minučių parkas uždaromas. Taip yra visoje Amerikoje – parkai po 23 val. yra uždaromi.
Eidami savojo automobilio link pastebėjome, kad įvairių skulptūrų gausu ir pačiame mieste. Nuo garsių mąstytojų iki paprasčiausių gyvūnų. Keista viduryje aikštės matyti natūralaus dydžio bronzinį briedį. Jo paskirtis niekur nenurodyta.
Grįžome kitais keliais – pasukome skersgatviais, kokius teko matyti tik koviniuose filmuose – žibintai, metalinės kopėčios, šiukšlių konteineriai. Prie viešojo maitinimo įstaigų – eilės. Maisto daug, tačiau prie jo prieiti sunku. Panaktinėti sumanę studentai po valandą rymo šalia greitojo maisto restoranų, kol gauna nusipirkti „hamburgerį” su kokakola.