Nesijaučia esanti blyški gėlelė

Nors iki šiol mikčiojimo priežastys nėra aiškios, nepaisant to, šis kalbos sutrikimas jau įveikiamas

Remiantis JAV ir Vakarų Europos statistika, manoma, kad Lietuvoje mikčioja apie 15 tūkstančių ikimokyklinio amžiaus vaikų ir apie 50 tūkstančių suaugusiųjų. Mikčiojimas trukdo bendrauti, ir todėl net mažyliams, sureikšminantiems šį kalbos nesklandumą, ilgainiui išauga baimė kalbėti.

Mikčiojimas nesukliudė kaunietei Jolitai Kalininai įstoti į antrąją aukštąją mokyklą, planuoti studijas magistrantūroje. Maža to, šiemet Jolita stebina ją anksčiau pažinojusius savo sklandžia kalba. Tai pavyko pasiekti jos pačios ir logopedės-psichologės pastangomis.

Mikčiojimas gali būti paveldimas

Atrodo, kad mikčiojimą galima laikyti pasaulio garsenybių privilegija. Juk mikčiojo žydų pranašas Mozė, graikų išminčiai ir rašytojai Aristotelis, Vergilijus, Ezopas, garsieji mokslininkai I.Niutonas, Č.Darvinas, „Alisos stebuklų šalyje” autorius L.Kerolis, V.Somersetas Moemas, garsieji aktoriai M.Monro, B.Vilis, Didžiosios Britanijos vadovas V.Čerčilis ir daugybė kitų įžymybių, kuriems kalbos sutrikimas nesutrukdė tapti pasaulinio garso įžymybėmis.

Nesutrukdė mikčiojimas ir Jolitai siekti užsibrėžto gyvenimo tikslo. Ji dėl savo kalbos sutrikimo niekada nesijautė tarsi blyški gėlelė ant šiaurinės palangės.

Jolitos kambaryje kabo anksti mirusio tėvelio nuotrauka. Mergina sako, kad jis, būdamas labai sujaudinęs, mikčiodavo. Matyt, šį kalbos sutrikimą ji bus paveldėjusi iš tėčio, nors žmonės mikčioti pradeda ir dėl daugybės kitų priežasčių. Pavyzdžiui, po patirto dvasinio sukrėtimo ar autoavarijos. Jolitos mama pastebėjo dukros kalbėjimo keistumą jau vaikystėje, tačiau mergaitė dėl to niekur nejautė jokio nevisavertiškumo komplekso, nefiksavo problemos ir, tai itin svarbu, neslėpė jos nuo aplinkinių.

Pirmasis logopedas nuvylė

„Manęs vaikai mokykloje neerzino dėl mikčiojimo. Tad nebuvau traumuojama psichologiškai, nebijojau kalbėti ir to nevengiau. Pasisekė ir tai, kad mano gyvenimo kelyje nepasitaikė piktų ar paprasčiausiai nesupratingų žmonių”, – tikino Jolita, net 18 metų prieštaravusi mamai, kuri įkalbinėjo ją eiti pas logopedą.

Kartą Jolitai teko išpildyti mamos prašymą mainais į savo pageidavimą. Pirmas susitikimas su logopedu ją nuvylė – gavo užduotis, kurių prasmės ir tikslo visai nesuprato.

„Logopedas man nepaaiškino, kodėl aš turiu tuos pratimus daryti. Ir tik tuomet, kai patekau pas logopedę-psichologę Vilmą Makauskienę, kurią rekomendavo Lietuvos mikčiojimo problemų klubo prezidentas Vidūnas Ramša, manyje įvyko lūžis”, – prisipažino Jolita.

Pirmieji užsiėmimai buvo tarsi šaltas dušas – reikėjo eiti į gatvę ir kalbinti nepažįstamus žmones, prisistatyti, kad esu mikčiojanti, sužinoti, ką galvoja kalbintieji apie mikčiojimą.

„Kai pirmą kartą pamėginau įvykdyti šią užduotį, susistabdžiau žmogų, tačiau nieko jam negalėjau pasakyti – apsiverkiau. Kiti pokalbiai su nepažįstamais žmonėmis buvo sklandesni. Taip aš stengiausi vieną iš sklandžios kalbos mokymosi teorijų pritaikyti praktikoje”, – pasakojo Jolita.

Jolita gan greitai išmoko valdyti mikčiojimą, sėkmingai studijavo, o šiemet mokysis VDU.

Kalbėjo Europos mikčiojančiam jaunimui

„Labiau laisva aš jaučiuosi kalbėdama prieš didelę auditoriją, o ne siaurame žmonių sambūryje, – stebino Jolita. – Gal todėl išdrįsau parašyti Europos mikčiojančiųjų asociacijai laišką, prašydama kvietimo dalyvauti neseniai Nyderlanduose vykusiame Europos mikčiojančio jaunimo susitikime. Labai nudžiugau, gavusi pakvietimą. Tai buvo neįkainojama man patirtis”.

Tarptautiniame renginyje (jame dalyvavo 13 tautybių mikčiojantis jaunimas) daugiausiai laiko buvo skirta praktiniams užsiėmimams. Ten Jolita kalbėjo tarptautinei auditorijai ir įsitikino, kokia buvo laiminga jos, palyginus su daugelio renginio dalyviais, vaikystė. Mat Jolitos niekas nemušė, nespardė, nesityčiojo dėl mikčiojimo.

„Tame renginyje sutikau ir nuostabaus fizinio grožio nebylių žmonių, nustojusių kalbėti dėl mikčiojimo. Supratau, kad jų šalyse neatsirado žmonių, kurie jiems padėtų. Visa, ką patyriau renginyje, mane labai sukrėtė. Todėl grįžusi iš Nyderlandų nutariau nedelsdama įkurti savitarpio pagalbos grupę, į kurią noriu pakviesti ne tik įvairaus amžiaus mikčiojančius žmones, bet ir jų artimuosius, kurie iki šiol mėgina kalbos sutrikimo kamuojamam žmogui „padėti” – vietoje jo užbaigia sakinį, pataria nesijaudinti, neskubėti, kas tik dar labiau atkreipia mikčiojančio dėmesį į kalbos nesklandumus”, – aiškino Jolita.

Naminiai gyvūnai – puikūs gydytojai

Jolita įsitikinusi, kad įveikti mikčiojimą labai padeda bendravimas su gyvūnais. Todėl pataria namuose laikyti šunelį ar katytę. Jos namuose nuolat tauška banguotoji papūgėlė, atkakliai reikalaujanti dėmesio sau. „Pastebėjau, kad kalbėdama su ja niekada nemikčioju. Panašiai atsitinka ir kalbos nesklandumo kamuojamiems poetams – juk Robertas Roždestvenskis, skaitydamas eiles, niekada nemikčioja. Ir tai, kad filmo „Įsimylėjęs Šekspyras” mikčiojantis personažas, išėjęs į sceną, kalba sklandžiai, nėra režisieriaus išmonė. Taip gyvenime būna”, – tvirtino Jolita.

Anot merginai padėjusios įveikti mikčiojimą logopedės-

psichologės Vilmos Makauskienės, kalba dažniausiai sutrinka antraisiais – penktaisiais gyvenimo metais. „Tai sudėtinga daugelio išorinių ir vidinių veiksnių pasekmė, kuriai įveikti reikia ne vieno specialisto ir paties mikčiojančiojo pastangų. Kuo anksčiau tėvai kreipiasi į vaikų neurologą ar psichologą, kai pastebi, kad vaikas užsikerta kalbėdamas, tuo specialistų pagalba efektyvesnė”, – tvirtino V.Makauskienė.

Virginija Skučaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.