Venecijoje be guminių batų

Ruduo Venecijoje turi vieną minusą – dažniausiai nešviečia saulė, ir vieną pliusą – kanalų vanduo nesmirdi. Didžiausią įspūdį paliko šio miesto klaidumas ir unikalus gyvenimo būdas, kurį diktuoja gatvės-kanalai.

Turistinio sezono pikas rugsėjo pabaigoje Italijoje jau pasibaigęs. Adrijos jūros pakrantėje esančiame kurortiniame mieste Jasolo, kur apsistojome, viešbučiai ir paplūdimiai – pustuščiai. Nors, kai atvykome, oras dar buvo vasariškas.

Nedelsdami, net nesusimąstę apie jūros ežių ir medūzų keliamus pavojus, vidurnaktį sušokome į šiltą jūrą. Vieną bendrakeleivį medūza nudilgino, bet tai – niekai, palyginti su atsipalaidavimu ir palaima, kurią vanduo suteikė po varginančios kelionės autobusu. Kas nesimaudė, vėliau pasigailėjo. Oras Venecijoje keičiasi kaip Klaipėdoje. Tą pačią naktį prasidėjo audra ir dvi dienas iš trijų, praleistų Venecijoje, mus merkė lietus. O saulė atsirasdavo taip pat netikėtai, kaip pradingdavo.

Kai lyja lietus

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Venecijos rudens mados viršūnėje – stilingi guminiai batai, skėčiai ir apsiaustai nuo lietaus. Beveik prie kiekvieno įėjimo į parduotuves ir kavines stovi dėklai skėčiams, guminiai batai puikuojasi vitrinose (beje, patys paprasčiausi kainuoja 20 eurų), o populiariausia prekė – 6 eurus kainuojantys kiniški lietpalčiai.

Į juos sulindę turistai ir vietiniai tampa vientisa mase, tad akimirksniu su drauge pametame iš akių bendrakeleivių grupę ir įsipainiojame į siauručių ir gana tamsių Venecijos gatvelių bei kanalų tinklą. Tiksliau – voratinklį, labirintą, kuriame visą dieną kapanojomės kaip musės (nors esu nemažai keliavusi ir su žemėlapiu orientuojuosi neblogai, šįsyk suabejojau tokiu savo sugebėjimu). Mat Venecijos žemėlapyje nėra gatvių pavadinimų, tik bevardė gatvių, kanalų, tiltų schema, pagal kurią orientuotis – tai reiškia vadovautis šeštuoju pojūčiu, kol pūkštelsi į netikėtai po kojomis atsiradusį vandenį.

Todėl naudojomės patikimesniu šaltiniu – klausėme vietinių. Visada paaiškindavo – ir visada suprasdavome, nepaisant to, kokia kalba – anglų ar italų – būdavo pateikta informacija. O šiaip Venecijos vietiniai nepasirodė labai malonūs ir draugiški turistams. Užėjus į parduotuvę ar kavinę – niekas nepripuls, nepasisveikins… Susiraukę ir nelaimingi kaip kokie ne italai. Gal todėl, kad lijo kaip Lietuvoj?

Plastikinės gondolos

Išskirtinis Venecijos senamiesčio objektas – legendinė San Marko aikštė. Ta, kuri garsėja balandžių spiečiumi. Balandžių per lietų nebuvo, tik vienas kiras baloje kapojo nugaišusį žvirblį. Turistai, grūsdamiesi ant specialiai pastatytų medinių pakylų, į šį siurrealistinį vaizdelį nekreipė dėmesio, nes buvo užsiėmę klaikaus architektūros stilių eklektikos šedevro – Dožų rūmų – fotografavimu.

Po pusdienio klajonių Venecijos labirintais vėl sugrįžome į San Marko aikštę. Šįsyk švietė saulė, tad išvydome, kas yra Venecijos balandžiai. Pasijutau kaip siaubo filme „Paukščiai“.

Jie puola! Jie tupiasi ant galvos, ant pečių, rankų! Ne po vieną, o spiečiumi – kaip bitės. Nors mes net neturėjome grūdų, kurie čia pat parduodami. Fui! Šlykštus vaizdelis. Pritariu Venecijos valdžios nuomonei, kad šiuos nešvarius, ligas platinančius paukščius reikia iš čia išguiti.

Kur kas įdomesnė ir malonesnė atrakcija turistams – pasiplaukiojimas Venecijos kanalais. Žinoma, visi svajoja apie romantišką pasiplaukiojimą gondolomis su gyva itališka muzika… Bet gondolos Venecijoje – plastikinės. Pasiplaukiojimas kainuoja 50 eurų. Išgaravo bet kokie romantiniai pasvaičiojimai. Beje, gyvos muzikos – akordeonu grojančio ir dainuojančio muzikanto – gondolose galima klausytis tik naktį. Mums pakako pasiplaukiojimo Venecijos viešuoju transportu – vandens autobusu (lietuviškai – garlaiviu).

Kruizas po salas

Paskutiniąją viešnagės dieną nusprendėme pasidairyti aplink Veneciją. Lankėmės šalia esančiose salose: stiklių kūriniais garsią Murano salą, taip pat Burano salą, kuri didžiuojasi savo nėriniais, ir Torčelo salą, apie kurią nieko nežinojome, išskyrus tai, kad ji labai maža.

Murano sala – tai sumažintas Venecijos variantas. Turistų tiek pat daug. Tik Venecijoje tarp stiklo šedevrų parduotuvių dar įsiterpia daugybė meno galerijų, karnavalinių kaukių bei kostiumų ir, žinoma, madingų drabužių, batų, aksesuarų parduotuvių, o Murano saloje – vien tik stiklas. Nuo stiklinių saldainių iki didžiausių skulptūrų. Visokių spalvų, formų. Akys raibsta! Į Murano salą verta keltis norint įsigyti originalių autorinių Murano stiklo papuošalų. Venecijoje tokių nematėme. Ir tik čia galima savo akimis išvysti, kaip jie daromi. Stiklo fabrikuose vyksta nemokami stiklo pūtimo šou.

Burano saloje užtrukome labai trumpai. Atplaukėme į ją saulei leidžiantis ir iš karto lengviau atsikvėpėme. Turistų čia beveik nebuvo. Visos parduotuvės jau buvo uždarytos – taip ir nepamatėme įspūdingųjų nėrinių, todėl dovanų parsivežėme originalių kriauklių. Jų pakrantėje stūkso kalnai.

Didžiausia avantiūra buvo plaukti į Torčelo salą. Iki kelionės finišo buvo likusios vos keturios valandos. Vandenis ir salas aštuntą valandą vakaro jau gaubė nakties tamsa. Iš laivų tvarkaraščio supratome, kad į ten nuplauksime. Bet ar grįšime?..

Atplaukusio laivo šturmanas užtikrino, kad laivai plaukioja dažnai ir problemų nebus, tačiau nusistebėjo mūsų noru plaukti į Torčelo: „Ką ten veiksite? Ten kačių ir šunų gyvena daugiau nei žmonių, yra tik trys restoranai…“ Kaip tik to mums ir reikėjo.

Išlipę į krantą akimirką pagalvojome, kad ta sala iš viso negyvenama. Tamsu. Tylu. Vienas takas palei kanalą vedė į gilumą. Ką gi – eime pažiūrėti kito kranto. Jis netoli, maždaug už kilometro.

Iš tiesų suskaičiavome tik penketą gyvenamųjų namų, nesutikome nė vieno vietinio, tik tris kates. Matėme keturis restoranus, bet dirbo tik vienas – jame buvo švenčiamos vestuvės. Vienu momentu tiesus keliukas pasisuko tarp tvorų, už kurių plytėjo granatų sodai, istorija alsuojantys vynuogynai ir žolė iki juosmens. Pajutome, kad žengiame tuo keliuku labai minkštai – po kojomis buvo patiesti raudoni kilimai! Jie ten buvo ne pirmą dieną, nes atrodė panešioti ir įmirkę lietaus vandens. Kodėl, kam jie patiesti, taip ir nesužinojome.

Mistiška, baugoka atmosfera Torčelo saloje pasiekė kulminaciją, kai išvydome didžiulę bažnyčią. Net pavadinimą jos užmiršau iš tos nuostabos; atrodo, kad Šv. Marijos. Bažnyčia, pasirodo, – veikianti. Bet kam tokia didelė, jeigu saloje tiek mažai gyventojų?..

Pasiekę kitą krantą, atsirėmėme į prieplauką ir sugrįžome atgal. Su nerimu laukėme laivo, bet jis atvyko pagal grafiką ir ne pagal maršrutą parplukdė mus tiesiai į tą vietą, kur reikėjo…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.