Prieš keletą metų iš Latvijos į Lietuvą gyventi bei muzikuoti atvykusią atlikėją Baibą Skurstenę profesionalai vadina sprogimu, kuris klausytojų širdis užkariauja plataus diapazono sodriu balsu, muzikiniu universalumu bei spinduliuojančia energija.
Džiazo vokalistę B. Skurstenę gali pamatyti dažname renginyje, ir ne tik džiazo muzikai skirtame. Klaipėdiečiai melomanai prisimena prieš keletą mėnesių vykusį konkursą „Jazz Voices”, kuriame Baiba nuskynė visus laurus, nesukeldama abejonių nei komisijai, nei publikai.
Lietuvos klausytojams labiau nei latviams pažįstama atlikėja neteikia per daug reikšmės savo dabartiniams pasiekimams ir tiki, kad jos šlovės valanda – ateityje.
Baiba, prisimink visą istoriją, kaip atsidūrei Lietuvoje?
Mano draugė, pirmos grupės, kurioje dainavau, įkūrėja Anastasija, mokėsi Lietuvoje, J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Per darbo atostogos atvažiavau pažiūrėti, kaip čia viskas yra, ir man labai patiko. Taip ir nusprendžiau atvažiuoti čia mokytis, – taisyklinga lietuvių kalba pasakoja mergina.
Tavo šeimoje daug aktorių. Kaip atsitiko, kad pasirinkai dainavimą?
Taip, tai tiesa, jau nuo pat mažens „gyvenau” teatre. Mano tėtis ir jo mama yra Latvijoje žinomi artistai, mama – režisierė, o senelis irgi buvo aktorius, režisierius. Deja, tėčio jau nebėra. Kai pradėjau dainuoti savo pirmoje vaikų grupeje „Dadziši”, buvau keturių metų ir jau tada teko atlikti solo didelėse scenose. Man tai patiko labiau nei vaidyba.
Dabar pritari atlikėjui Mantui. Galima sakyti, kad vien džiazu neapsiriboji ir į popmuziką nespjauni?
Cha, ne tik Mantui, bet ir „Skamp”, „Tabami” projektams bei grupėje „Saulės kliošas” laikinai pavaduoju Daivą, – šypsosi. – Pats svarbiausias dalykas yra kokybė. Nenorėčiau, kad žmonės apsiribotų kažkokiais rėmais. Nesvarbu, ar tai rokas, popsas ar džiazas, svarbu, kad tai būtų atlikta kokybiškai. Kiekvienas turime savo muzikinį skonį, bet tuo pačių muzika yra vienas iš tų dalykų, kurie mus jungia.
Pabandyk įsivaizduoti, kad likimas tavęs į Lietuvą nebūtų nuvedęs. Kaip manai, ar tėvynėje taip pat galėtum būti populiari?
Nemanau, kad esu populiari. Kai kas žino mane, ir tai džiugina. Mano laikas dar ateis – svarbiausia yra dirbti, siekti savo tikslo ir tada darbas pats apie tave kalbės.
Muzikos kritikai tave vadina viena geriausių ir perspektyviausių jaunųjų džiazo atlikėjų Lietuvoje. Kaip vertini tokius pagyrimus?
Galvoju, kad pasakyta labai „stipriai”. Toks įvertinimas labai smagus ir džiugina, bet manau, kad Lietuvoje yra ir kitų tikrai talentingų ir gerų atlikėjų.
Palygink Lietuvos ir Latvijos muzikines rinkas.
Latvijos scenoje dabar susiskirstymas, muzikantai vieni su kitais pykstasi, o man tai nepatinka, nes primena varžybas. O Lietuvoje galiu padainuoti ir su vienais, ir su kitais, kad nenuobodžiaučiau. Latvijoje yra tikrai gerų muzikantų, gal ateityje ir padarysim kokį nors projektą.
Klaipėdoje organizuotame konkurse „Jazz Voices” tapai nugalėtoja. Tavo pergale nesuabejojo nei publika, nei komisija. Tikėjaisi to? Kaip vertini tokius laimėjimus?
Laimėjimas atėjo netikėtai, nors kai važiavau į konkursą, norėjau pasirodyti gerai ir gauti bent kiek padorų įvertinimą. Be to, tuo metu labai sirgau, karščiavau ir buvau „be balso”, todėl pergalė buvo tikrai nelaukta. Palaikymo komandos visai nebuvo, tik keletas pažįstamų, dėl to publikos pritarimas buvo malonus siurprizas. Esu be galo dėkinga klaipėdiečiams!
Džiazo atlikėjai dažniausiai perdainuoja ir savaip interpretuoja kitų muzikantų kūrinius. Ar netrūksta čia grynos kūrybos? Apskritai girdėjau nuomonių, kad profesionalios muzikinės studijos neretai pagimdo tik gerą techniką turinčius ir į kažką jau panašius atlikėjus.
Tame irgi yra dalis malonumo, nes paimi seną visiems žinomą standartą ir pateiki jį visiškai kitaip. Muzika, kaip ir visas pasaulis, keičiasi, nestovi vienoje vietoje – mutuoja. Mums reikia žinoti visus pagrindinius atlikėjus, nes nuo jų viskas ir prasidėjo!
Viename interviu minėjai, kad, jei būtum pradėjusi dainuoti anksčiau, gal dabar tai darytum geriau. Nelaikai savęs pakankamai profesionalia?
Esu labai savikritiška, visada analizuoju savo pasirodymus, siekiu tobulumo. Labai sielojuosi, jeigu kažkas nepavyksta. Nemėgstu dirbti vidutiniškai. Aš, kaip ir kiti, vis dar mokausi, ieškau savęs, neatskleistų savo talentų. Bet, mano nuomone, vienas is svarbiausių dalykų yra perduoti gerą energiją, emocijas. Čia kartais net ypatingos technikos nereikia.
Kokie tavo planai? Ketini pasilikti Lietuvoje? O gal kelsi sparnus kitai kelionei?
Kas žino, kol kas esu čia ir man yra gerai. Aišku, labai norėtųsi pasimokyti kur nors užsienyje.
Sakei, kad su džiazu reikia elgtis atsargiai. Ką turėjai galvoje?
Norint laužyti taisykles, pirmiausia reikia jas gerai išmanyti. Yra tam tikrų taisyklių, atlikimo būdų, kurių negalima peržengti. Ir jei atlikėjas to neįvertina bei nepadaro, tada dingsta visas grožis.
Dabar ir pati dėstai vokalą studentams. Ar lengva perteikti savo żinias? Turi pedagoginių sugebėjimų?
Manau, kad turiu, nors mano paaiškinimo metodai gali būti savotiški. Svarbiausia, kad studentas suprastų, ką aš jam noriu pasakyti ir tai įvykdytų. Esu labai temperamentinga (turiu serbų kraujo) ir kartais man būna sunku suprasti, kaip negalima suvokti milijoną kartų paaiškinto dalyko, – šypsosi.
Esi labai universali ir gali atlikti beveik visų stilių muziką. Ar yra kažkas, ko negalėtum dainuoti? Universalumas kyla iš elementaraus muzikos mylėjimo?
Turbut yra. Dalyvauju daugelyje projektų, kur kartais ne visa muzika man patinka, bet vistiek stengiuosi atlikti ją pagal visus geriausius parametrus. O jei gali padainuot įvairiais stiliais, tai tik daro tave tik dar profesionalesnę.