Pirmas palydovas skriejo virš Lietuvos

Prieš penkiasdešimt metų, spalio 4-ąją, kosmose pradėjęs skrieti pirmas dirbtinis Žemės palydovas kurį laiką buvo matomas ir mūsų šalies padangėje.

Šis didžiulis ilgai lauktas įvykis prikaustė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį ir pagreitino kosminių skrydžių eros pradžią. Pirmas dirbtinis palydovas buvo sukurtas tuometinėje SSRS ir paleistas iš Kazachstano stepėse esančio Baikonūro kosmodromo. Prieš tai būta nemažai nesėkmingų bandymų jį paleisti.

Teko vykti į kursus

1957 metų pavasarį tuometinė visasąjunginė aukštųjų mokyklų vadovybė Vilniaus universitetui netikėtai nurodė artimiausią vasarą ruoštis stebėti pirmą Žemės dirbtinį palydovą, kuris bus matomas ir Vilniaus padangėje. Pasiūlyta ant pastato, stovinčio aukštesnėje vietoje, įrengti aikštelę, ten sumontuoti stebėjimo prietaisus ir parinkti stebėtojus.

Vilniaus universiteto vadovybė į palydovų stebėjimo kursus išsiuntė du savo dėstytojus – fiziką Antaną Želvį ir mane, šių eilučių autorių. Prisipažinsiu, netikėjome, kad jau galima sėkmingai paleisti palydovą.

Man ir dabar jau velioniui A.Želviui per didžiausius vasaros karščius, liepos ir rugpjūčio mėnesiais, teko vykti į dykumų kraštą – Vidurinę Aziją, nes netoli Turkmėnijos sostinės Ašchabado, Fyriuzos kurortinėje gyvenvietėje, buvo organizuojami minėti kursai. Pirmiausia mus pritrenkė klaikus visiškai sugriautas Ašchabado miestas, kuriame prieš keletą metų buvo įvykęs žemės drebėjimas. Jame stovėjo tik du neaukšti tvirčiausi pastatai: mečetė ir bankas.

Žvaigždė skrodė dangų

Kitokį vaizdą išvydome Fyriuzoje. Čia buvo galima pasislėpti nuo saulės po eukaliptų ar abrikosų sodų šakų lajomis, atsigaivinti prie vėsinančios upės. Per kursus klausėmės mokslininkų skaitomų paskaitų astronomijos, ypač dangaus mechanikos tematika, gavome praktinių nurodymų, kaip stebėti pirmą palydovą.

Kai grįžome į Lietuvą, maždaug po mėnesio susijaudinęs Astronomijos katedros vedėjas profesorius Povilas Slavėnas pranešė, kad gauta skubi telegrama, jog kitą dieną jau reikia pasirengti stebėti palydovą. Visi buvome sujaudinti žinios, nes negalėjome patikėti, kad techniškai išspręsta Žemės palydovų problema, kuri atrodė tokia fantastiška. Telegramoje net buvo nurodytas apytikris palydovo pasirodymo virš Vilniaus laikas.

1957 metų spalio 4-osios ankstyvą rytą, dar neišaušus, ant observatorijos stogo įrengtos aikštelės susirinko visi observatorijos ir Gamtos fakulteto darbuotojai, minėtas profesorius, svečiai. Buvo ir kino operatorių, tik nežinia, ar liko jų filmuotų juostų. Ilgokai visi dairėmės po tamsų dangaus skliautą, kol kažkas suriko: „Matau! Iš šiaurės rytų juda žvaigždelė!” Ji perskrodė dangų per keletą minučių.

Iš pradžių ne vienas stebėtojų taip sutriko, jog net pamiršo, kad palydovą būtina registruoti. Reikėjo specialiais žiūronais stebėti objektą ir tam tikru metu fiksuoti jo koordinates pagal žinomas žvaigždes bei tikslų to momento laiką. Duomenis reikalauta nedelsiant išsiųsti į palydovo stebėjimo centrą. Tiksliausius stebėjimus tada atliko tuometiniai astronomijos observatorijos jaunieji darbuotojai: Vytautas Straižys, Algimantas Ažusienis, Aloyzas Pučinskas ir kiti. Vėliau jie tapo žymiais astronomijos mokslininkais.

Sumanė lietuvis

Netrukus spaudoje buvo paskelbtas palydovo aprašymas. „Sputnik-1” buvo šiek tiek didesnis už krepšinio kamuolį, svėrė kiek mažiau nei 84 kilogramus, Žemę apskriejo per 98 minutes elipsės formos orbita.

Palydovą sudarė aliuminio lydinio rutulys su dviem 2-3 metrų ilgio antenomis. Į jo vidų buvo prileista azoto dujų ir įdėtas srovės šaltinis – sidabro ir cinko akumuliatorius su radijo signalų perdavimo įrenginiu. Nuolatinį palydovo pypsėjimą gyventojai galėjo girdėti per savo radijo aparatus.

Dirbtinio palydovo paleidimą lėmė tuo metu ištobulinta raketų technika. Tačiau raketinių variklių principas buvo taikomas dar beveik prieš tūkstantį metų. Pavyzdžiui, kinai ir korėjiečiai jį

X-XIV amžiais naudojo strėlėms bei ietims paleisti.

Šioje mokslo ir technikos srityje vėliau pasižymėjo lietuvis inžinierius Kazimieras Simonavičius (Semenavičius), gyvenęs 1600-1651 metais. Po studijų Vilniaus universitete jis tapo Lietuvos ir Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) kariuomenės artilerijos vado pavaduotoju. K.Simonavičiaus parašyta ir Amsterdame (Olandija) išspausdinta knyga „Didysis artilerijos menas” bei jos dalis „Apie raketas” sukėlė triumfą Vakarų Europoje. Leidinys buvo išverstas net į penkias kalbas. Jame suformuluota daugiapakopės raketos idėja vėliau tapo kosminių skrydžių pagrindu. Ši knyga buvo rasta ir kosminio skrydžių teoretiko Konstantino Ciolkovskio (1857-1935) bibliotekoje.

Kosmonautikos srityje pasižymėjo ir kitas lietuvis – aviacijos bandytojas Rimantas Stankevičius. Jis buvo lietuvių viltis turėti savo kosmonautą. Deja, R.Stankevičius, atlikęs šimtus sudėtingų bandomųjų skrydžių, žuvo 1990 metais rugsėjo 6 dieną Italijoje per parodomąjį skrydį sudužus jo pilotuojamam lėktuvui SU-27.

Turėjo ir neigiamos įtakos

Pirmo dirbtinio palydovo „Sputnik” paleidimas tapo raketinės technikos proveržiu ir turėjo didelės įtakos kosmonautikai. Šis įvykis neretai įvardijamas ir kaip kosminės eros pradžia. Netrukus, 1957 metų lapkričio 3 dieną, buvo paleistas „Sputnik-2” su šunimi Laika. Deja, šis kosminis aparatas į Žemę negrįžo. Laika tapo pirmąja auka kosmose. 1960 metų rugpjūčio 19 dieną paleistame palydove „Sputnik-5” buvo šunys Belka ir Strelka, 40 pelių, 2 žiurkės ir kelių rūšių augalų. Kitą dieną kosminis aparatas sėkmingai nusileido ant Žemės.

Visi „Sputnik” serijos palydovai į orbitą buvo išvedami naudojant R-7 paleidimo įrenginį, sukurtą nešti branduolines kovines galvutes. 1961 metais rusas Jurijus Gagarinas apskriejo Žemę, 1969-aisiais amerikiečių astronautai Neilas Amstrongas, Edwinas Aldrinas ir Michaelis Collinsas išsilaipino Mėnulyje. Visi šie kosminiai laimėjimai turėjo ir neigiamos įtakos pasauliniams politiniams procesams, ypač to meto vadinamajam šaltajam karui ir pavojingam kariniam lenktyniavimui.