Jeigu Lietuvoje dar atsirastų koks naivus žmogelis, pramiegojęs kelerių metų politines aktualijas, jis V.Uspaskicho sutiktuves oro uoste galėtų palaikyti bibline sūnaus palaidūno sugrįžimo scena.
Jausmingas bruzdesys, gėlės, moterys, kaip nukirstos rožės krintančios į paklydėlio glėbį. Tik vienas dalykas nesiderina su šia iškilminga scena – kurgi palaidūno atgaila ir suvokiama kaltė?..
„Atgaila”, „kaltė” – šios sąvokos lietuviškos politikos terpėje egzistuoja kaip hipotetinės, efemeriškos. Taigi nėra ko stebėtis, kad „sūnus palaidūnas” nesijaučia kaltas ir visai tautai išdidžiai rodo savo antrankius. Tipiška sukčiaus poza, nes padoriam žmogui antrankiais nėra ko didžiuotis.
Jeigu p. Uspaskichas įsivaizduoja vaidinąs Tadą Blindą, tada geriau tegu meta šį bergždžią užsiėmimą: nepagražinta, istorinė šio maištingo personažo traktuotė ir milijonieriaus iš Kėdainių įvaizdis sukuria absurdišką kazusą. V.Uspaskichas į „svieto lygintoją” panašus tiek pat, kiek, tarkim, V.Janukovičius – į Tarasą Bulbą. Abu šie politikai artimi vienas kitam ne kaip literatūriniai personažai, o veikiau kaip asmenys, turintys ryškių kriminalinių intencijų ir jaučiantys panieką šalies valstybingumui bei piliečiams, kuriais naudojasi kaip manipuliavimo priemonėmis.
O ko vertas šių ponų požiūris į moteris!.. Po to, ką V.Janukovičius pasakė apie J.Tymošenko („Vertinu ją kaip normalus mužikas normalią bobą”), nežinia, kokia save gerbianti moteris galėtų už jį balsuoti. O V.Uspaskicho partiją jau būtų galima vadinti nebe Darbo, bet ištikimų moteriškos lyties ginklanešių partija. Jos, nusisėdėjusios rusų prezidiumuose, štai ėmė ir parbogino iš Maskvos Viktoro „saulę”. Nors imk ir sakyk – tikros sančos pansos, beatodairiškai atsidavusios šeimininkui!.. Tik nesinori šiuo palyginimu menkinti Servanteso. Jau
pakankamai politikų pasiskelbė esą vieniši ir nesuprasti don kichotai, kovojantys dėl tvarkos ir teisingumo.
Nežinia, kuo pasiskelbs ponia L.Graužinienė, kurios apetitas sėdint valdžioje vis didėja, o įstatymų traktavimas vis laisvėja. Gal kokio „Namelio prerijose” heroje, į laukinius Vakarus nešančia pažangaus pasaulio dvelksmą?.. Nors literatūros ir popkultūros stereotipai bei šablonai gana populiarūs kaip agitacinė priemonė prieš rinkimus, žiūrint į kai kurių politikų darbelius reikėtų tiesiog persikelti iš gyvenimo kaip kultūrinės-visuomeninės erdvės į gamtiškąją ir aiškinti ponų ir ponių elgesį kaip kitų sąskaita prisitaikyti bandančių gyvūnų. Tokie yra, pavyzdžiui, parazitai. Užtat labai pranašingas atrodo poniai Graužinienei žymaus dizainerio kadaise sukurtas „moters vampyrės” įvaizdis. Pataikyta į dešimtuką!
V.Uspaskicho agituotojai, zujantys Dzūkijos kaimuose, savo juodais kostiumais, limuzinais ir kalbomis irgi primena siaubo filmo veikėjus. Tik nereikia jų šlakstyti švęstu vandeniu, žegnoti, degti žvakutes ar kviestis egzorcistų. Užtenka parodyti duris. Ir labai džiugu, kai atsiranda žmonių, kurie taip padaro. Tada Lietuva tampa šalimi, kuria galima didžiuotis.