Kaip žinoma, lengvesnis automobilis sunaudoja ir mažiau degalų, negu sunkiau pakrautas. Važiuojant sklidinai pripylus baką, automobiliui tenka vežti ir papildomą svorį. Tad kokį automobilio eksploatavimo stilių tinkamiausia būtų pasirinkti, kad nereikėtų be reikalo išlaidauti, kai galima važinėti taupiau?
Daugeliui netgi patyrusių vairuotojų atrodo visai normalu važinėti išsausinant degalų baką iki paskutinio lašo. Tačiau tokie įpročiai neabejotinai paspartina maitinimo sistemos elementų remontą. Jautriausi šiuo aspektu automobiliai su įpurškimo varikliais. Dėl šios priežasties daug anksčiau už nustatytus darbo resursus gali sugesti elektrinis degalų siurblys. Pastarasis įrenginys yra aušinamas siurbiamų ir pro jį pratekančių degalų. Tuščioje talpykloje jis kaista, vietoj skysčio pradedamas siurbti orą gerokai anksčiau, negu degalų daviklio rodyklė nukrinta ties nuline padala. Nereikia netgi visiškai ištuštėti talpyklai – įkalnėje arba ties staigiu posūkiu siurblio žiotys protarpiais gali atsidurti virš skysčio paviršiaus.
Krinta slėgis
Kita problema susijusi ne tik su elektrinio prietaiso perkaitimu. Iš tuščio bako dugno į maitinimo sistemą patekusios nuosėdos užkemša filtrą. Dėl pastarosios priežasties bei iš bako siurbiamo oro magistralinėje sistemoje krinta slėgis, lemiantis variklio pajėgumo sumažėjimą. Lenkimo momentu ar staigiame greitame posūkyje netikėtai užtrukčiojęs automobilis gali sukelti kritinę arba avarinę situaciją. Atidesni šiam aspektui turėtų būti automobilių su automatinėmis pavarų dėžėmis savininkai. Nevalingi automobilio trūkčiojimai labai kenkia „automatų” hidrotransformatoriams.
Rizikos zona
Važinėti „ant ribos” kenkia ir dyzeliniams automobiliams. Patekęs į aukšto slėgio siurblius, oras paspartina brangiai kainuojančios šio tipo variklių degalų aparatūros dilimą. Rekomenduotina neleisti nusekti degalų talpai žemiau ketvirtadalio. Žemiau šios linijos prasideda „rizikos” zona.