Jos išnyra į paviršių ir vėl nugrimzta į nežinią. Keliauja iš rankų į rankas arba į slėptuvę. Tos laimingosios, kurios išsisuko nuo istorijos gausiai parūpintų negandų.
Kaunietė menotyrininkė Marija Matušakaitė ilgai kaupė medžiagą studijai „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio”. Žvalgėsi ne tik etnografinėje Lietuvoje, bet visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje). Išlikusių objektų ne itin gausu, užtat jų paieškos nešykštėjo atradimų. Dabar visos iki šiol žinomos gotikinės ar renesansinės skulptūros aptariamos vienoje knygoje, dauguma jų – meno istorijos naujienos. O autorė šiuo metu toliau dairosi po Baltarusiją – prof. A.Bumblausko paprašyta renka duomenis apie senuosius Lietuvos portretus. „Baltarusija dar turtinga”, – sako menotyrininkė.
– Jeigu ne jūs, į tą pusę niekas ir nevažiuotų ieškoti dailės objektų.
– Dirbantiesiems įstaigose sunkiau: reikia parengti projektą, gauti finansavimą, o tai kartais trunka metų metus. Aš tvarkausi truputį kitaip: keliauju už savo pinigus, paskui stengiuosi juos atgauti per išleistas knygas. Laukti, kol kas nors leis iš aukščiau, tai jau neduok Dieve.
– Ar palankiai jus sutinka Baltarusijoje?
– Mūsų objektai – daugiausia muziejai ir bažnyčios. Visko pasitaiko, bet daugiausia sutinka palankiai. Yra jaunų šviesių kunigų, kurie domisi dailės turtais, tik jie visi labai užimti, aptarnauja po kelias parapijas.
– Kada Lietuvoje atsirado profesionalioji skulptūra, liudijanti, kad jau nebebuvome tamsus, atsilikęs kraštas?
– Po krikšto. Bet didžioji jos dalis pražuvusi. Pačių seniausiųjų, gotikinių, skulptūrų turime labai mažai. Palyginti kad ir su estais esame labai neturtingi. Dabar pavyko surinkti apie 30 gotikinių skulptūrų. Gal laikui bėgant dar viena kita atsiras. O Estijoje tokių – šimtai. Pas mus taip jau susiklostė – dauguma skulptūrų pražuvo XVII amžiuje, per rusų invaziją, kada jos buvo tiesiog masiškai naikinamos. Po XIX amžiaus sukilimų bažnyčiose buvo kurdinamos cerkvės, interjeras keičiamas, skulptūros šalinamos. XX amžiaus pradžioje, įsigalėjus neogotikai, kilo naujos didžiulės, prašmatnios bažnyčios. Nebemadingos senosios skulptūros būdavo deginamos. Mes labai nukentėjome. Kiekvienas amžius atnešdavo naujų negandų: priešo kariuomenių, tarpusavio kovų. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai taip pat pridarė nuostolių.
– Kas išliko – jau lobis.
– 1930 metais Paulius Galaunė rašė, kad jam žinoma tik viena gotikinė skulptūra – Kretingos bažnyčios prisikėlęs Kristus. Sovietmečiu niekas profesionaliosios skulptūros netyrinėjo. Tada kreiptas dėmesys tik į liaudies skulptūrą: pasirodė jai skirtų albumų, ja gausiai pasipildė muziejų fondai. Nežinau kito Europos krašto, tokio turtingo liaudies skulptūros. Bet juk ji orientavosi į profesionaliąją dailę. Liaudies meistras nepatekdavo į jokį muziejų ar dvarą, bet užtat vaikščiojo į bažnyčią, kuri buvo tarsi meno galerija – ten susipažindavo kitąkart ir su labai aukšto lygio kūriniais. Ir tai skatino jį dirbti.
– Kas užtiko ankstyviausią šiuo metu žinomą gotikinę medžio skulptūrą – nežinomą šventąją?
– Vienas privatus asmuo ją nusipirko kaip liaudies skulptūrėlę. Kadangi esame pažįstami, parodė man ir leido fotografuoti.
– Ar tai Edmundo Armoškos nuosavybė?
– Ne.
– Klausiu todėl, kad šį kolekcininką lydi neskaidrumo šleifai, būčiau suabejojęs, ar nėra klastotės galimybės. Kaip būtų galima labai tiksliai nustatyti skulptūros amžių?
– Paprastai imamas bandinys. Jį sudeginus nustatomas amžius. Galima ir paklaida. Be to, reikia didesnio gabalo, o ta skulptūra nedidukė.
Vienas kitas panašus kūrinys atsiranda ir bažnyčiose. Man pačiai pavyko rasti labai įdomią Laukžemės Madoną.
– Papasakokite.
– 2000-ųjų išvakarėse su dviem jaunomis menotyrininkėmis keliavau po Žemaitiją. Buvo planuojama parengti knygą apie Žemaitijos senosios dailės turtus. Laukžemės bažnyčioje žiūriu, prieangyje, laikrodžio spintelėje, stovi (tiksliau, kabo) gėlėmis apkaišyta skulptūra. Pasirodęs klebonas į mus žiūrėjo labai nepalankiai, nuodugniau apžiūrėti neleido. Kai atvažiavome antrąkart, zakristijonas leido išimti. Tai gotikinė XV amžiaus skulptūra (tik bjauriai nudažyta), stovėjusi vienoje pirmųjų gal Jogailos, gal Vytauto įkurdintų bažnyčių. Skulptūros į tas pirmąsias bažnyčias patekdavo iš užsienio, nes pas mus jos nebuvo gaminamos arba gamintos dar žemo lygio. Visos turtingesnės bažnyčios stengėsi įsigyti atvežtinių skulptūrų. Vėliau ir mūsų meistrai įgudo jas kopijuoti, kartoti, bet, šiaip ar taip, deramo meninio pasirengimo neturėjo. Laukžemės Madona labai vertinga, dėl jos rašiau ir vyskupui, ir paminklosaugininkams, maniau, vyskupas paims pas save ar į bažnytinio meno muziejų (dabar vyskupijos tokius turi). Deja deja, matyt, Bažnyčia turi kitų svarbių reikalų – niekas nesusidomėjo. O ji lengvai gali dingti, dėl to nelinksma. Gerai tik, kad ne visi domisi tokiais dalykais. Labai panašią skulptūrą pavyko aptikti Rosės bažnyčioje Baltarusijoje.
– Įdomios visų vadinamųjų gražiųjų madonų atradimo istorijos. Veliuonos madona (ji visuomenei gerai žinoma – Atgimimo laikais daugiatūkstantiniu tiražu išleistas atvirukas su jos atvaizdu) laikyta dingusia, o iš tiesų sovietmečiu paslėpta, užmūryta Kauno dominikonų bažnyčios rūsyje. Atsirado 1964 metais remontuojant bažnyčioje įrengtą kino teatrą. Ar žinoma, kam atėjo į galvą šią vertybę paslėpti?
– Turbūt sovietų panaikinto Bažnytinio meno muziejaus, kuriam ji priklausė, direkcijai, sugebėjusiai deramai ją įvertinti. Gerokai nukentėjusi skulptūra buvo išgabenta restauruoti į Maskvą. O Madona su kriauše, to paties muziejaus eksponatas, buvo parduota Vytauto Didžiojo karo muziejui, atsidūrė fonduose. Pastebėjau ją eksponatų sąrašuose, ten ji buvo įvardyta kaip barokinė. Ji irgi restauruota P.Gudyno restauravimo centre.
Ne taip seniai buvo sunaikinta labai įdomi skulptūra: šventoji Ona, tiksliau, Batakių bažnyčios skulptūrinė grupė. 1970 metais puošnaus interjero bažnyčia tyčia sudeginta. Visi žinojo, kas tą padarė, bet kaltieji taip ir liko nenubausti. Ir atokiose Žemaitijos vietose būta aukštos klasės dailės kūrinių. Gerai, kad bent nuotrauka išliko.
– Veliuonos madona juk galėjo būti nerasta ir visiškai sutrūnyti!
– Visaip galėjo nutikti. Labai dramatiško likimo Kretingos bažnyčios prisikėlęs Kristus. Tai apie jį P.Galaunė rašė kaip apie jam žinomą vienintelę gotikinę skulptūrą Lietuvoje. Kai 1928 metais Kretingoje lankėsi daile domėjęsis generolas Vladas Nagevičius, matyt, taip susižavėjo skulptūra, kad vienuoliai jam ją padovanojo. Dovaną generolas atsivežė į savo dvarą (Žemaitkiemį). Buvau įsitikinusi, kad po karo traukdamasis jis ją išsigabeno į Ameriką. Staiga ta skulptūra atsiranda pas kunigą Ričardą Mikutavičių. Pasirodo, atnešė vienas parapijietis, labai nukentėjusią nuo laiko, laikytą lauke, nupuvusiomis kojomis, nevykusiai perdažytą, bet, laimė, kad iš viso atsirado. Kunigas dar prašė manęs rasti apie ją literatūros. Atidavė restauruoti, tiesa, kojų neprašė atkurti, nors tą buvo galima padaryti. R.Mikutavičiui žuvus, skulptūra vėl dingo. Maniau, kad buvo pavogta su kitais turtais, bet per kunigo laidotuves pamačiau ją prie karsto. Apsidžiaugiau, pradėjau ieškoti, bet nesėkmingai. Skambinau kunigo seseriai, jos sūnui, žadėjo man duoti nuotrauką, paskui tos minties atsisakė. Tikino, kad atidavė monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Suabejojau. Paskui paaiškėjo, kad niekas jokių skulptūrų monsinjorui nedavė. Vėliau pasklido gandai, kad ji parduota, atsidūrusi privačiose rankose ir yra neprieinama, nes ne kiekvienas nori afišuotis. P.Gudyno centre išliko restauravimo proceso nuotraukos. Štai kaip nutinka su senosiomis skulptūromis: išplaukia į paviršių ir vėl dingsta. Ypač jei tai privati nuosavybė, savininkas daro ką nori, valstybė skiria mažai pinigų supirkti.
– Kurią skulptūrą laikytumėte didžiausiu atradimu? Ar visos viena kitos vertos?
– Sunku ką nors išskirti. Labai įdomus objektas – mūsų menotyrininkų ilgai nepastebėtas, barokiniu laikytas Bagaslaviškio Nukryžiuotasis. Jis galėjo būti ir Vilniaus katedroje, paskui atsidūrė provincijoje. Pas mus tokių kūrinių reta. Kiekvieno istorija sudėtinga. Apskritai mūsų istorija labai sudėtinga. Amžiams bėgant prarasta daugybė kūrinių. Kai kas vis dar išplaukia į paviršių. Anksčiau bažnytinės skulptūros nebuvo taip inventorinamos, o dabar tas darbas atliekamas labai kruopščiai.
– Į skulptūros istorijos peripetijas įsipina ir Rytprūsiai.
– Daug skulptūrų pas mus pateko iš ten. Rytprūsiuose prasidėjus reformacijai, dauguma bažnyčių atiteko protestantams, o jie ėmėsi šalinti skulptūras, ypač Dievo Motinos, nes jos negarbino. Atsirado verslių žmonių, kurie pašalintąsias skulptūras susirinko ir siūlė Lietuvos bažnyčioms. Taip XVII amžiaus Lietuvoje atsidūrė suveriamoji Seinų madona – tokių ir Europoje reta. Po Antrojo pasaulinio karo kai kas atvežta iš Rytprūsių gelbstint nuo sunaikinimo. Pavyzdžiui, Veiveriuose taip atsirado Kristaus skulptūra iš Judičių. Veikiausiai iš Rytprūsių Lietuvoje atsidūrė renesansinė šv. Martyno skulptūra, bet tiksliau nepavyko išsiaiškinti. Kalbėjau su Dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu – jis ją pirko, bet dabar, matyt, nebesuranda savo senų užrašų, o gal ir visai nebeturi.
– Kodėl vertingų skulptūrų taip pagausėjo XVII amžiuje?
– Iš pradžių man buvo sunku suprasti, kaip ir kodėl jos čia atsidūrė – aukšto lygio ir gana įvairios. Europoje tuo metu vyko Trisdešimties metų karas. Gausybė pragyvenimo netekusių dailininkų darbo darėsi svetur. O Lietuva tada buvo dar galinga valstybė. Įvairiausių mokyklų atstovai paliko čia savo darbus, kai kurie jų – europinio lygio. XVII amžiuje keičiasi proporcijos: renesansinės skulptūros – kresnos, labai kūniškos, o dabar – lieknos, grakščios, dinamiškų formų. Tuo laikotarpiu pamėgtas spiralinis judesys. Kai kurioms skulptūroms būdinga didžiulė dvasinė įtampa, skausmo išraiška. Taip pat išryškėjo estetizuojančioji dailės kryptis – vaizduojamam objektui stengtasi suteikti maksimaliai dailią išvaizdą. Išliko keletas tokių šventojo Mykolo, paprastai puošdavusio altorių viršūnes, skulptūrų. Tokia Gardino šventoji Brigita, Panevėžio katedros šventasis Kazimieras. Ypatingos vertės (nes pagamintos Lietuvoje) sirenos iš Zapyškio bažnyčios, dabar saugomos Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje – reto grožio kūriniai, tokių Europoje ne tiek daug. Labai gražios Šiaulių „Aušros” muziejuje atsidūrusios jūrų dievybės – deja, net neužregistruota, kada ir iš kur. Įtariu, kad po Antrojo pasaulinio karo, kai iš Vakarų buvo vežama daug vertybių.
– Karo grobis?
– Taip. Daug kas tokiu būdu pasiekė Lietuvą iš Vakarų. Kas nors atgabeno ir pardavė. Gerai, kad buvo žmonių, galėjusių tuos kūrinius deramai įvertinti… Dar galima kai ką aptikti ir kur nors palėpėje. Daug vertybių išvežta iš Lietuvos pastaraisiais dešimtmečiais, kol pasienyje nebuvo taip kruopščiai tikrinama. Didelį dailės, taip pat ir senųjų skulptūrų rinkinį turi E.Armoška. Knygoje įdėtas jo turimas prisikėlęs Kristus.
– E.Armoška – jūsų konkurentas.
– Ne, juk aš nieko nekaupiu.
– Konkuruojate dėl atradimų.
– Šiaip ar taip, jam vis pavyksta kai ką rasti.
– Muziejai ne tokie aktyvūs?
– Dailės muziejus neseniai įsigijo šventojo Mato skulptūrą. Ėjau į antikvariatą jo apžiūrėti. Didelė laimė, bet, kita vertus, tai tik kažkada buvusios keturių evangelistų skulptūrinės grupės viena dalis. Džiugu, kad muziejus vis dėlto surado jai pinigų.
– Kažin, kiek? Tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių?
– Manau, kad gal dešimtimis.
– Madoną su kriauše Karo muziejui pardavė dailininkas Stasys Ušinskas. Galima spėti, kad Bažnytinio meno muziejaus rinkinius išsidalijo dailininkai, o paskui pelnėsi juos parduodami.
– Gal čia dar ne blogiausias atvejis – juk pardavė muziejui.
– Kai dabar antikvariatuose pasirodo senosios skulptūros, iš kur jos išnyra? Pavogtos iš bažnyčių? Iškeltos iš palėpių?
– Labai sunku pasakyti – niekas juk nesiskelbs. Dar laimė, kad atsiduria sugebančio jas įvertinti žmogaus – kolekcininko rankose.
– Jūsų niekada netraukė rinkti, kaupti?
– Manęs?! Nei pinigų, nei sąlygų – kur aš jas dėčiau? Man pakanka, kad surandu, kai ką išsiaiškinu – tai didelis malonumas. Įsivaizduoju, kad tokį pat malonumą kolekcininkui teikia įsigijimas. Man svarbiau surasti, įtraukti į literatūrą. Smagu, kad galiu ką nauja pasakyti.
– Daug ką skelbiate pirmą kartą, bet kaip visada savo nuopelnų nepabrėžiate.
– Praktiškai dauguma objektų skelbiama pirmąkart.
Pasiknisus archyvuose, bažnyčių kronikose, dar būtų galima šį tą išsiaiškinti. Visą laiką galima ką nors nustatyti ar išaiškinti papildomai, tik pas mus nedaug palyginamosios medžiagos – reikėtų važiuoti į gotikinių skulptūrų turtingus muziejus Lenkijoje, Vokietijoje.
– Pradžiugino knygos pasirodymas?
– Esu truputį nusivylusi poligrafija, tikėjausi geriau perteiktų iliustracijų. Šiek tiek gaila, nes tai didelis darbas, medžiaga kaupta ilgą laiką, nuolat pildyta.
– Dabar karų ir okupacijų laikai baigėsi, bet senoji skulptūra tebepatiria negandų.
– Paradoksalu, tačiau ir dabar vertybės apgadinamos nevykusiai perdažant ar atnaujinant. Tragiškas likimas ištiko ypač vertingą XVII amžiaus Lenkimų bažnyčios altorių, praeityje net nepatekusį į valstybės apskaitą. Šis iki paskutinio XX amžiaus dešimtmečio autentišką polichromiją išsaugojęs objektas buvo grubiai padengtas emalės dažais. Nepakankamai profesionaliai atnaujintas Šeduvos bažnyčios centrinis altorius.
– O kaip reikėjo?
– Pirmiausia senosios skulptūros turėjo būti užfiksuotos, įtrauktos į saugotinų paminklų sąrašą. Antraip jei parapijiečiai sumano jas pagražinti, kaip juos sustabdysi – nebus jokių juridinių galių. Jiems taip atrodys gražiau ir jie darys. Anksčiau trūko menotyrininkų pajėgų, kai kurios vertybės nebuvo deramai įvertintos. Tik dabar pradedame nuodugniau studijuoti bažnytinę dailę. Apie liaudies skulptūrą buvo rašoma daug, o parengti ir paskelbti straipsnį apie bažnytinę dailę atrodė neįsivaizduojamas dalykas. Nekalbu jau apie knygą.