Štai ir išgirdome „Transparency International” verdiktą: Lietuvos korupcijos suvokimo indeksas nesumažėjo, liko toks pat kaip ir pernai – 4,8 balo. Tai reiškia, kad Lietuva užima 51-ąją vietą tarp 180 pasaulio valstybių. Šiuo požiūriu pagal Korupcijos suvokimo indekso tyrimo rezultatus mus lenkia tokios egzotiškos šalys kaip Butanas, Botsvana, Kosta Rika, Barbadosas, Šv. Liucijos salos ar Žaliasis Kyšulys.
Tai turėjo tapti nuosprendžiu premjero Gedimino Kirkilo Vyriausybei. Juk prieš metus per Žinių radijo laidą paklaustas, ar atsistatydintų, jei per metus nepasikeistų korupcijos lygio Lietuvoje įvertinimas, atsakė: „Aišku. Manau, tai garbės reikalas sumažinti korupcijos indeksą ir suvokimą.”
Tačiau trečiadienį apie savo pažadą G.Kirkilas jau kalbėjo kitaip: „Manau, jog daugiau duosiu dirbdamas toliau, nes mūsų nusistatymas yra labai aiškus. Mes dirbame, siekiame dirbti skaidriai ir toliau kovoti su korupcija.”
Gink Dieve, niekas Lietuvoje nesuinteresuotas, kad griūtų vyriausybės. Jei Vyriausybė dirba efektyviai ir skaidriai, tokios Vyriausybės darbas – palaima šaliai. Juk niekas nenori pjauti šakos, ant kurios pats sėdi. Vis dėlto jokia vyriausybė pati savaime nėra vertybė. Jeigu ji neatitinka krašto raidos interesų.
Tačiau esmė yra net ne tai, kad nesugebanti pažaboti korupcijos Vyriausybė turi atsistatydinti, nors Jordanijos, Seišelių ar Namibijos kaimynystė „Transparency International” korupcijos suvokimo indekso lentelėje tikrai kenkia tarptautiniam mūsų šalies prestižui. Kažin ar tarptautinės kompanijos norės investuoti į valstybę, kurioje korupcija – Afrikos šalių lygio…
Šioje istorijoje daug svarbiau yra kitkas. Premjeras tik patvirtino, kad valdžios vyrų žodžiais negalima tikėti. Prieš du tūkstančius metų apie tuometinio laikotarpio religinį ir politinį elitą Jėzus Kristus sakė: „Jie kalba, bet nedaro.” Šiuos žodžius puikiai galime adresuoti ir mūsų politikams.
Tai reiškia, kad G.Kirkilas paprasčiausiai net nebando Lietuvoje įtvirtinti kitokios politinės kultūros principų. Negana to, tai tampa lėtine šios Vyriausybės liga. Pakanka prisiminti mokytojų algų kėlimo istoriją, kai buvo žadėta viena darbo užmokesčio didinimo data, o dabar skelbiama kita. Veidmainystė, fariziejiškumas, išsisukinėjimas – ryškūs kirkiliškos politikos bruožai, kuriuos piliečiai turėtų įsidėmėti ir atitinkamai įvertinti atėjus laikui.
Tai jau nieko nestebina. Įpratome. Juk esame viešo žodžio nuvertinimo tradicijos tęstinumo akivaizdoje, kai pasakytas žodis, pažadas nieko nereiškia. Štai premjero pirmtakas A.Brazauskas po pastarųjų Seimo rinkimų dievagojosi, kad su Darbo partija tikrai į jokias koalicijas neis. Tiesa, žodžio nesilaikymo kaina buvo tos Vyriausybės žlugimas, bet, kaip matome, iš to nepasimokyta.
Blogiausia, jog toks elgesys iš pat šaknų kerta visą politinį diskursą. Politikų tariami žodžiai, pažadai turėtų būti vienas rodiklių, lemiančių piliečių pasirinkimą per rinkimus. Tačiau jais žmonės paprasčiausiai nebetiki, todėl vyrauja vaizdo klipai, o rinkėjai tampa veidrodėliu, kurio funkcija – atsakyti, kas pasaulyje gražiausias.
Trečiadienį G.Kirkilas, išreiškęs abejones dėl „Transparency International” tyrimo metodologijos, žadėjo stiprinti kovą su korupcija, kartojo pasakėčias apie partijų finansavimo kontrolę, kalbėjo apie tam skirto padalinio įkūrimą, nacionalinės kovos su korupcija programos atnaujinamą. Tik tikėti premjeru neįmanoma, nes jam Vyriausybė yra didesnė vertybė už žodį.