Analizuodami sužalojimus, kuriuos per automobilių avarijas patyrę žmonės iškeliavo anapilin, specialistai daro šiurpą keliančias išvadas – maždaug pusė nelaimėlių galėjo būti išgelbėti, jei tik laiku būtų sulaukę pagalbos. Ne modernaus reanimobilio ir patyrusių medikų desanto, o kito vairuotojo ar keleivio, viso labo žinančio, kaip stabdyti kraujavimą, atstatyti sutrikusį kvėpavimą ar širdies ritmą. Deja, šių gyvybiškai svarbių procedūrų eismo dalyviai arba nemoka atlikti, arba bijo imtis iniciatyvos.
Tamsioji kasdienybės pusė
Siekdama atkreipti dėmesį į šiuos dalykus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija (LRKD) surengė drastišką eksperimentą, daugelį jo liudininkų privertusį raudonuoti iš gėdos ar pasijusti bejėgiais.
Sostinės priemiestyje, kelyje link Naujosios Vilnios, keturios LRKD savanorės porą valandų vaidino avarijos aukas, patyrusias įvairių sužalojimų. Dvi helovino stiliumi grimuotos merginos sėdėjo apkultame senutėliame „Ford Escort”, viena įtikinamai vaitojo greta automobilio, o dar viena kaip patrakusi lakstė šalikele ir stabdė važiuojančiuosius pro šalį.
Netoliese krūmuose pasislėpę LRKD darbuotojai suskaičiavo, kad iš viso pro šalį važiavo 437 automobiliai, iš jų jokio dėmesio į įvykį nekreipė 247 vairuotojai. Prie sudaužytos mašinos sustojo ir nukentėjusiosioms padėti mėgino 47 ekipažai – t. y. maždaug kas devintas tariamą avariją matęs ekipažas.
„Pastebėjome, kad dar 143 vairuotojai nesustojo, tačiau bandė iškviesti greitąją pagalbą. Mes kol kas neturime tikslių duomenų iš bendrosios pagalbos centro dispečerinės (čia budintys pareigūnai buvo įspėti apie eksperimentą ir paprašyti nesiųsti medikų), tačiau neabejojame, kad numeriu 112 skambino ir daugiau žmonių”, – pasakojo LRKD pirmosios pagalbos mokymo koordinatorė Nijolė Čiutienė.
Jos teigimu, šie rezultatai nuteikia kiek optimistiškiau, nei užfiksuotieji per analogišką projektą, rengtą prieš porą metų. 2005-aisiais „avarijoje” nukentėjusiems Raudonojo Kryžiaus savanoriams savo pagalbą siūlė ar iškviesti medikus bandė gerokai mažiau važiuojančiųjų pro šalį.
„Kita vertus, iš minėtų 47 sustojusių padėti vos 5 vairuotojai tvirtino moką suteikti pirmąją pagalbą. Likę prisipažino, jog nežino, kaip panašiais atvejais reikėtų elgtis arba bijo neteisingais veiksmais dar labiau pakenkti nukentėjusiems ir dėl to užsitraukti atsakomybę”, – sakė N.Čiutienė.
Lemtingos smulkmenos
Ekspertė pastebėjo, kad toks požiūris ir menkos vairuotojų žinios apie pirmąją pagalbą iš tiesų yra didelė bėda, nes kartais išgelbėti nukentėjusio avarijoje žmogaus gyvybę gali patys paprasčiausi veiksmai.
„Pavyzdžiui, jei automobiliui į ką nors atsitrenkus nuo smūgio užsiblokuoja kvėpavimo takai, nelaimėlis gali uždusti per keletą minučių. Tuomet išgelbėti tokį žmogų galima paprasčiausiai kilstelėjus jo galvą. Stovėti greta, bijoti ir nieko nedaryti, kol atvažiuos greitoji medicinos pagalba, kartais reiškia leisti jam numirti. Galbūt pačiam artimiausiam ir brangiausiam žmogui”, – samprotavo LRKD pirmosios pagalbos mokymo koordinatorė.
LRKD generalinės sekretorės Gražinos Jevgrafovienės manymu, po tokių eksperimentų kylančios diskusijos yra nepaprastai svarbios vien todėl, kad žmonės pradeda kalbėti ne tik apie atsakomybę, bet ir apie savo pačių pirmosios pagalbos įgūdžius.
„Juk tokių žinių gali prireikti ne tik svetimam žmogui, jūsų akivaizdoje patekusiam į automobilių avariją, bet, pavyzdžiui, kam nors iš šeimos užspringus prie pietų stalo. Galima pasidžiaugti, kad per šį eksperimentą kur kas daugiau žmonių sureagavo į Raudonojo Kryžiaus savanorių pagalbos prašymus, sustojo ir patys mėgino padėti, o ne griebėsi mobiliojo telefono”, – sakė G.Jevgrafovienė.
Sistemos spragos
Eksperimento organizatoriai atkreipė dėmesį, kad visi būsimieji vairuotojai lankydami vairavimo kursus privalo išklausyti pirmosios pagalbos teikimo kursus ir gauti atitinkamą pažymėjimą, vėliau šių žinių niekas netikrina.
„Minėtas pažymėjimas neterminuotas, todėl, jei vairuotojas „Regitroje” nekeičia dokumentų, formaliai jis visą amžių laikomas mokančiu teikti pagalbą. Tačiau akivaizdu, kad pirmosios pagalbos teikimo, kaip ir visi kiti įgūdžiai, ilgainiui pasimiršta. Tokia sistema – tikrai rimta bėda. Nė vienoje kitoje Europos šalyje nėra nieko panašaus”, – tvirtino G.Jevgrafovienė.
Beje, lakoniškas pirmosios pagalbos teikimo aprašymas yra
kiekvienoje automobilio vaistinėlėje. Instrukcijoje patariama, kaip įvertinti nelaimės ištikto žmogaus būklę, patikrinti gyvybines funkcijas, atlikti dirbtinį kvėpavimą, nuimti motociklininko šalmą, stabdyti kraujavimą ir t. t.
Meškos paslauga
LRKD ekspertai akcentavo ir tai, kad bandant gelbėti nukentėjusįjį netaisyklingai, galima tik dar labiau komplikuoti padėtį.
„Dažniausiai pasitaikanti grubi klaida – bandymas ištraukti sulamdytame automobilyje įstrigusį ar dėl kokių nors priežasčių į kitą vietą perkelti avarijoje nukentėjusį žmogų. Jei toks nelaimėlis guli be sąmonės, tačiau rodo gyvybės požymių (pats kvėpuoja ir užčiuopiamas pulsas), jo reikėtų nejudinti. Karštligiškai skubant padėti, tačiau nežinant kaip tai daryti, nelaimėliui iš tiesų galima pakenkti”, – pripažino N.Čiutienė.
Specialistai taip pat atkreipė dėmesį, kad mėginantys teikti pagalbą nukentėjusiems avarijose paprastai pirmiausia skuba prie dejuojančių ar kraujuojančių, nors greta esančių žmonių padėtis gali būti kur kas komplikuotesnė, t. y. situacija vertinama neadekvačiai.
Kai kurie informaciją apie šį eksperimentą komentavę internautai teigė, kad apie 40 proc. nukentėjusiųjų su stuburo ir galvos traumomis neišgyvena po kitų eismo dalyvių bandymų nemokšiškai suteikti pagalbą. Daugelis pasisakiusiųjų šia tema samprotavo, kad stoti eismo nelaimės vietoje būtina tik tuomet, jei avariją patyręs automobilis dega. Taip pat daugelis rekomendavo apsiriboti arterinio sužeistųjų kraujavimo stabdymu, bet nemėginti imtis kokių nors sudėtingesnių gelbėjimo veiksmų. Įvairių avarijų liudininkai tvirtino, kad dažnai bandymai padėti nukentėjusiems baigiasi tuo, kad vėliau tenka keletą mėnesių bendrauti su teisėsaugininkais ar klausyti žuvusiųjų artimųjų priekaištų.