„Aš – siaubingas, ir man tai patinka“

„Be jokios abejonės, mes turime teisę jausti. Jausti viską, ką tik galime – tai natūralu, žmogiška. Tačiau dažnas žmogus gyvena įsikibęs nemalonių jausmų, netgi „rūpinasi“ jais.Ir, nesuvokdamas pasekmių, iš tikrųjų pats sau ir sukelia šitas emocijas“, – sako psichoanalitikai Mildred Niūman ir Bernard Berkowič pokalbių su Džine Ouven knygoje „How to Be Your Own Best Friend“.

Kiekvienas iš mūsų siekia laimės, bet toli gražu ne kiekvienas ją gauna. Kodėl tiek daug žmonių nepatenkinti gyvenimu? Gal čia kaltas laikmetis, o gal per dideli lūkesčiai?

Viskas ne taip jau blogai. Daugybė žmonių gyvena visavertį gyvenimą ir myli kiekvieną jo minutę. Tik jie mažai apie tai kalba. Taip, tokių – mažuma. Kodėl? Todėl, kad dauguma nėra įvaldę meno gyventi laimingai.

Meno? Jūs sakote, kad laimės galima išmokti? Ar įmanoma kartą nuspręsti: būsiu laimingas?

Toks požiūris yra dalis problemos, su kuria susiduria daugelis žmonių, svajojančių apie laimę. Jie mano, kad yra kažkas, kas galėtų jiems ją duoti – reikia tik gauti tai. O juk iš tikro jie patys ją turi „pasidaryti“.

Daugelis žmonių atiduoda visas jėgas mokydamiesi prancūzų, fizikos, nardyti su akvalangu, jiems pakanka kantrybės išmokti vairuoti, tačiau jie nenori gaišti laiko mokydamiesi valdyti save.

Kitaip tariant, mes turime stovėti prie pulto ir valdyti savo gyvenimą. Ar gyvenimo menas nėra kai kas natūralesnio?

Daugumai jis nėra natūralus. Juk mes negimstame žinodami laimingo gyvenimo paslapties! Kai kurie jos taip ir nesužino. Nes kad atskleistum šią paslaptį, turi daug ko išmokti.

Nuo ko pradėti?

Pirmiausiai turime suvokti, kad greičiausiai ieškome ne ten, kur reikia. Daugelis žmonių gyvena lyg sumažinę galingumą. Mes tarsi laukiame kažkieno leidimo pradėti gyventi visa jėga. Ir taip tęsis tol, kol ieškosime to, kas įteiks mums raktą į laimę. Iš tikrųjų tą raktą mes jau turime.

Jeigu viskas priklauso nuo mūsų, jeigu galime imti ir paspausti magišką jungiklį, – kodėl kiekvienas to nepadaro?

Nėra jokio magiško jungiklio! Yra tam tikra gyvenimiškoji pozicija. Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą reiškia iš pagrindų pakeisti požiūrį į tai, kas vyksta aplink. Daugelis daro kas įmanoma, kad tik išvengtų tos permainos ir atsakomybės. Jie su daug didesniu polėkiu perkelia kaltę dėl savo problemų kitiems. Juk mes net apie savo jausmus kalbame taip, tarsi jie būtų ateiviai iš kosmoso. Mes sakome: „Jausmas užvaldė mane“, lyg būtume bejėgiai žaislai paslaptingų jėgų rankose. Galima pamanyti,kad mūsų jausmai keičiasi kaip oras, kuriam mes neturime valios. Toks „meteorologinis“ požiūris į emocijas nubraukia nuo mūsų atsakomybę už savo psichinę savijautą ir sumažina galimybę savarankiškai rinktis.

Betgi jausmai išties paslaptingi ir jų priežastys dažnai mums neaiškios. Jeigu esi supykęs, susikrimtęs, gali sau įsakyti, pavyzdžiui, nedaužyti indų, o kaip įsakyti sau pakeisti nuotaiką? Galų gale jeigu mus kas nors įskaudino, mes turime teisę jaustis įskaudinti.

Be jokios abejonės! Mes turime teisę jausti. Jausti viską, ką tik galime – tai natūralu, žmogiška. Tačiau dažnas žmogus gyvena įsikibęs nemalonių jausmų, netgi „rūpinasi“ jais. Ir, nesuvokdamas pasekmių, iš tikrųjų pats sau ir sukelia šitas emocijas. Jis daro tai, kas verčia jį jaustis blogai, o paskui sako: „Aš nieko negaliu su savimi padaryti.“ Iš tikrųjų už šitos frazės slepiasi kita: „Aš nebandau su savimi nieko daryti.“

Nejaugi? O ką čia galima padaryti?

Pirmiausiai atsakyti sau į labai svarbų klausimą: ar jūs norite save traukti, ar murkdyti? Šis klausimas gali pasirodyti keistas, bet daugelis žmonių iš tikro yra baisiausi savo priešai. Jeigu jūs nusprendžiate padėti sau, jūs galite rinktis ir daryti tokius veiksmus, kurie jums sukelia teigiamas emocijas, o ne tokias, kurios žaloja jūsų savivertę. Kam jums stengtis sukelti sau skausmo, jeigu jūs taip pat sėkmingai galite save pradžiuginti? Nieko nereikia mokyti, kaip save linčiuoti; kai žmonės ieško trūkumų, jiems nesunku rasti ir neegzistuojančių. O ieškoti faktorių, pakeliančių savivertę, – kai kam neįmanomas uždavinys! Tarsi jie būtų su akidangčiais.

Yra pakankamai žmonių, kurie savo dorybes ir temato. Jie visiškai savimi patenkinti, o jeigu kas ne taip – tai jau kitų problema, ne jų. Nepasakyčiau, kad tai patys maloniausi žmonės.

Žinoma, tokių yra. Bet jie netiki tuo iš tikrųjų. Jie mano, kad pasirinkimas egzistuoja tik tarp absoliučios tobulybės ir absoliučios menkystės. Bėda ta, kad atsisakyti tokio požiūrio į save labai sunku, nes jis pagrįstas nenoru pažvelgti į savo vidų. Kad suprastum savo diskomforto priežastis ir keistumeisi, reikia padaryti būtent tai. Turi atpažinti konkrečius būdus, kuriais save smukdai, ir nuspręsti, kad daugiau to daryti nebenori. Tik tuomet pradėsi daryti tai, kas teiks malonumo ir leis didžiuotis savimi.

Pavyzdžiui – ką?

Pirmiausiai reikia suvokti savo pasiekimus. Kai jūs darote ką nors, kas sukelia jums pasitenkinimo savimi, stabtelėkite ties tuo, pagirkite save, pasimėgaukite savo veiksmais.

Kai reikalai klostosi prastai, jie patys į save atkreipia dėmesį. Kai viskas klojasi puikiai, mes patys turime sukoncentruoti dėmesį į sėkmę.

Ar šitaip sulauksime pripažinimo – priklauso tik nuo mūsų pačių. Jeigu mes lauksime, kada pripažinimas ateis iš kitų, jis neateis. O jeigu ir ateis, tai pavėluotai. Tuomet mes jį greičiausiai netgi atmesime. Mums visiems patinka pagyrimai, bet ar pastebėjote, kaip greitai komplimento sukeltas džiaugsmas nublanksta? Jeigu mes sakome komplimentus patys sau, šis džiaugsmas visada su mumis. Suprantama, gera girdėti pagyrimą iš kitų žmonių, bet jų įtaka mums nėra tokia didelė nei mūsų pačių nuomonė apie save. Čia ir visų didžių aktorių tragedijos šaknys. Kad pajaustų savo vertę, jiems kaip oro reikia aplodismentų.

Kai kurie žmonės įrodinėja dalykus daugybę kartų todėl, kad netiki, jog jie įrodomi.

Taip, jie panašūs į donkichotus. Absurdiška vaikytis kitų žmonių įvertinimo. Mums visiems trūksta racionalios savivertės. Žmogus laikosi dietos savaitę ir neišlaiko aštuntą dieną. Tai štai: persivalgymas yra niekis, palyginti su ta plakimosi orgija, kurią jis kelia. Geriau jau prisimintų tą savaitę, kai laikėsi dietos. Geriau gerbtų save už tai ir vėl grįžtų prie dietos, jeigu tikrai to nori. Reikalas tas, kad veikiausiai ne pats maistas sugundė jį aštuntą dieną, o noras sugriauti tą savo puikų paveikslą, pieštą visą savaitę. Tai ir yra dalykas, kurį daugeliui iš mūsų taip sunku priimti: pasitenkinimas savimi.

Kai jūs nekenčiate savęs „kitą rytą“, pagalvokite, kas jums teikia daugiau pasitenkinimo: tai, ką veikėte vakar, ar šiandieninė saviplaka.

Ką daryti, jeigu tikrai blogai apie save galvoji? Kaip įtikinti save daryti tai, kas keltų savivertę, jeigu manai esąs siaubingas?

Jeigu kas nors pasakytų: „Klausykite, aš – baisus žmogus, ir man tai patinka, todėl palikite mane ramybėje“, – vargu ar galėčiau jam padėti. Yra žmonių, kurie naikina save; jų viduje vyksta žiauri kova: viena dalis smukdo, kita – prieš tai protestuoja. Klausimas toks: ar jūs sugebate bent kiek savęs pagailėti? Kad ir ką darytumėte, susimąstykite: ar to iš tikrųjų norite? Jeigu ne, liaukitės. Imkitės to, kas didina jūsų savivertę.

Jeigu jūs žinote daugybę geros psichinės savijautos paslapčių, gal galėtumėte pasakyti, ką dar čia galima nuveikti?

Didelių paslapčių čia nėra. Žmonės žino kur kas daugiau negu įstengia pripažinti. Pavyzdžiui, tai, kaip svarbu numatyti veiksmų padarinius. Jeigu jūsų, tarkime, laukia svarbus darbas ir pajuntate norą nuo jo išsisukti, paklauskite savęs, kaip jausitės, jeigu jo nepadarysite. Jeigu žinote, kad negalėsite savęs gerbti, atlikite tą darbą ir pasimėgaukite įvykdytos pareigos jausmu! Tegu tas darbas – tik maža gyvenimo dalis, bet su juo susijusi nuomonė apie save – tas pats gyvenimas.

Įsivaizduokime, kad žmogus nespėja padaryti visko, ką norėtų, ir jam tenka rinktis veiksmus, keliančius jo savivertę. Ar tai netampa pataikavimu savo silpnybėms?

Atvirkščiai. Žmogui reikia susikoncentruoti į save tiek, kiek reikia, kad galėtų save gerbti ir kontroliuoti. Jeigu jūs negerbsite savęs, tai negerbsite ir kitų. Biblija moko mylėti artimą kaip patį save, o ne labiau už save ir ne vietoje savęs. Jeigu jūs nemylite savęs, neturite jėgų mylėti kitų.

Žmonės, nemylintys savęs, gali dievinti kitą, nes dievinimas – tai kito iškėlimas ir savę žeminimas. Jie gali norėti turėti kitą, nes šis noras kyla iš vidinės tuštumos, reikalaujančios „užpildymo“.

Meilę nuo jos pakaitalų nesunku atskirti žvelgiant į tėvų ir vaikų santykius. Tėvai visada tvirtina, kad veikia iš meilės vaikams, tačiau ne visada taip yra iš tikrųjų.

Tą nesunku pastebėti iš vaiko reakcijos į tėvų „meilę“. Jeigu vaikas jaučia ne dėkingumą, o kaltę, vaidinasi, tėvai daro „auką“ – bet ne iš meilės, o dėl savęs atsižadėjimo.

Iš tikrųjų savęs atsižadėjimo vaisiai niekam nereikalingi. Tai vienas iš blogiausių pataikavimo savo silpnybėms būdų.

Tai rūpinimasis ta savojo „Aš“ dalimi, kuri suvokia savąją menkystę. O toks savo menkumo globojimas niekam neišeina į gera. Tai nereiškia, kad kartkartėmis jūs negalite atsisakyti to, kas priklauso tik jums. Bet tai – jūsų pačių pasirinkimas. Jis daromas iš pagarbos, o ne iš neapykantos sau.

Mildred Newman, Bernard Berkowitz, Jean Owen

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.