Atsisakiusi siūlymų dalyvauti televizijų laidose „Šok su žvaigžde”, „Gelbėtojų komandoje” ir „Ledo žvaigždėse” profesionali dainininkė Aistė Pilvelytė sako: „Džiaugiuosi, kad nėjau. Tegu visi šoka, žaidžia gelbėtojus ir ledu čiuožia. Aš – dainuoju.”
Po metų
Susitikimo vietą galima pakeisti. Bet kam? Ten pat, kur ir prieš metus, Aistės pamėgtoje kavinėje „Double coffee” vėl susitikome. Tik to, ką tuomet kalbėjome, niekas taip ir nesužinojo. Atviras, lyg smilga širdį kutenantis pokalbis apie brangius, artimus žmones. Jis pasiliko stalčiuje. Taip norėjo Aistė. Per daug rizikinga jausmus patikėti viešumai. Abi nusprendėme: tegu liks neišspausdintas.
Tuomet nustebino Aistės nuoširdumas ir pasitikėjimas nepažįstamu žmogumi. Taip retai sutinkamas, kad galima jį pavadinti šių dienų atradimu. Dabar viskas buvo taip pat, tik jautrių klausimų Aistei neuždavinėjau. Ji kalbėjo taip, kaip kalba nuėjęs dar vieną gyvenimo pažinimo kelią žmogus. Kas jame buvo netikėto? Atrodo, viskas tvarkingai suplanuota: penktas kartas nacionaliniame „Eurovizijos” finale, išlaikyti visi egzaminai universitete, naujas albumas, kurį ji baigia įrašyti, praėjus septyneriems metams po pastarojo. Fortepijono ir kalbų pamokos, kurias Aistė duoda namie pati sau. Knygos, draugės, dainos. Niekas vietoje nestovi. Aistė – taip pat.
Visi rudens darbai
Prieš metus sakei, kad negalėtum būti intrigantė. Dabar irgi taip manai?
Kokia gera buvau prieš metus! Dabar gal jau kitaip manau. Visos moterys truputį intrigantės. Mūsų kraujyje tai yra. Kiek bendrauju, pasiklausau pasakojimų, visokių intrigų būna. Su amžiumi tampame protingesni…
Kas tau liko ir yra svarbiausia?
Labai svarbu mokslas. Juokauju, bet bakalaurinio man iš tiesų liko tik dešimt neparašytų puslapių. Apsiginsiu jį kitais metais. Ir naujo savo albumo laukiu – kitą mėnesį turėtų pasirodyti. Gal ir „Eurovizijos” atrankoje šeštą kartą dalyvausiu? Dar nenutariau. Gal ir nedalyvausiu. Kaip norėsiu, taip ir darysiu.
Praėjusioje atrankoje tave šiek tiek „prispaudė” Andrius Mamontovas. Pasiskundė, kad tau artimas žmogus jam priekaištavo dėl per mažai skirtų balų. Mačiau, kaip sutrikai. Išgyvenai dėl ne tuo adresu išsakytos pastabos?
Mano draugai pagyrė, kad gerai tuomet atsakiau. Kiekvienas tėvas rūpinasi savo vaikais, tai normalu. Andrius man kartą yra sakęs, kad turėčiau gatvėje padainuoti. Man atrodo, kad jam irgi reikėtų paprastumo.
Kokią didžiausią kiaulystę tau yra kas nors iškrėtęs?
Kiaulystę? Reikia pagalvoti… Neprisimenu! Tai gal tokios ir nebuvo? Aš pati niekam nekrečiu kiaulysčių, na, nebent juokais ką nors priburiu, tai ir man nekrečia.
Nuolat kartojama, kad asmeninį gyvenimą laikai po šimtu užraktų. Jame nėra pokyčių?
Džiaugiuosi, kad pustrečių metų esame kartu su Vladu. Ir labai gera, kad jis supranta mano profesijos niuansus, niekada manęs nekontroliuoja. Jis protingai elgiasi daugelyje situacijų, gal ir dėl to, jog yra šešeriais metais vyresnis.
Aiste, tavo namuose gyvena ne tik vyras. Dar kai kas, ką labai myli.
Gyvena Briedis. Mano šuo – vokiečių aviganis. Jis man taip pat labai brangus. Šuo juk žmogaus draugas. Neseniai vienai moteriai, kuri laiko labai daug šunų, tiesiog jiems yra užleidusi savo namus, nutariau padėti. Pripirkau ir nuvežiau šunims daug ėdalo. Džiaugiuosi, kad padariau gerą darbą ir kažkam padėjau.
Kas tau yra autoritetas, kurio klausai, kai pasako: „Aiste, nesvyruok, eik pirmyn!”
Dažniausiai pati sau pasakau. Pasaulyje yra gerų žmonių. Tokių sutinku, jie pasako daug gražių žodžių. Dainininkui labai svarbu, kad jį palaiko. Tai labai teigiamai nuteikia.
Scenoje tu veržli, drąsi, laisva. Galima pavydėti tokios energijos.
Užkulisiuose būnu rami. Bet vos išeinu į sceną, iš karto – uch! Pamatai publiką, į tave tiek akių žiūri – atsiranda energijos. Nuo vaikystės labai gerai jausdavausi dainuodama. Užsidėdavau ką nors ant galvos, pasiimdavau mikrofoną ir dainuodavau. Norėjau labai gerai dainuoti. Mokiausi dainavimo pas Nijolę Maceikaitę – dvejus metus pratimus dainavau. Tas periodas buvo sunkus, bet aš buvau kantri. Ilgas kelias iki šios dienos. Buvo laikas, kai pasakiau – nedainuosiu. Mečiau. Bet vėl sugrįžau ir supratau: reikia eiti pirmyn net ir tada, kai atrodo, jog tavęs niekas nesiklauso ir tu niekam neįdomi.
Gal pameni, kas pirmas tau pasakė, kad esi graži?
Kiekviena moteris yra graži. Bet ji vis tiek mato kažkokių trūkumų. Tai normalu. Kai mokiausi „čiurlionkėje”, labai gerai sutardavau su berniukais. Visas jų dėmesys buvo skirtas man. Įsimylėdavo, skambindavo. Net nepamenu, kuris pirmas apie grožį kalbėjo. Bet gal dėl to, kad nuoširdžiai linkusi su visais bendrauti ir visada randu bendrą kalbą.
Mokykloje, tarp kitko, aš buvau labai nedrausminga. Atsimenu, viena mokytoja perspėjo klasės draugę: „Audrone, tu su Aiste nesėdėk, nes ji tave iš kelio išves.” Mano pažymių knygelėje pastabos netilpdavo, tai mokytojai jas rašydavo gale, kur tik buvo likę tuščios vietos.
Žmogus ateina, pasivaikščioja žeme ir išeina. Nieko naujo?
Gali pasivaikščioti ir nieko nenuveikti. Aš manau, kad turiu palikti savo pėdą šiam mažam pasaulyje. Žinoma, gal niekas tavęs ir neatsimins po kurio laiko. Bet norisi padaryti ką nors prasmingo. Pavyks ar ne – argi svarbu? Įdomus pats procesas.
Koks laimėjimas išlaisvina
Prieš dvejus metus ji bandė suprasti: ar galės tapti emigrante ir gyventi ten, į kur veržiasi daugelis – kaip į labdaros turgų? Su vyru Vladu išvyko į Londoną. Per dieną išmokdavo po šimtą angliškų žodžių, stengėsi priprasti. Ir tuomet suvokė, kad negalės gyventi ne Lietuvoje. „Džiaugiausi, kad anksčiau neišvažiavau į užsienį, kai man siūlė ten dainuoti. Per tris mėnesius Londone aš taip pasiilgau Lietuvos. Nors tėvams, kai skambindavo, sakydavau: „Viskas gerai, nesijaudinkite.” Bet širdyje man nebuvo gerai. Galvojau, reikia išmėginti save, kad nesigailėčiau nepabandžiusi gyventi užsienyje. Sugrįžau. Noriu likti čia”, – sako Aistė.
Šiame pasaulyje būti nuoširdžiam ne visada gerai. Nes žmonės užlipa tau ant galvos, su tavimi nesiskaito – tu geras, nuoširdus. Tai vienas iš Aistės teiginių, kurio nereikia nei pagrįsti, nei paneigti. Ir todėl, mano ji, kiekvienas turime užsidėti kaukę, kad mūsų nepažeistų. Bet yra kur kas svarbesnis dalykas – gera ir pikta valia. Kurią renkiesi, ta ir sugrįš tau pačiam. „Gyvenimas yra bumerangas. Jei blogai pasielgi – pamoko. Todėl niekada ir niekam nereikia keršyti. Man lengva gyventi, nes išmokau atleisti. Buvo – pražuvo. Užverčiu dienos lapą, ir daugiau negrįžtu prie senų nuoskaudų.” Jai didžiausia laimė – mokėjimas atleisti. Ir supratimas, kai tai sugeba kiti.
Tai sakydama Aistė žvelgia į erdvę, už žemę siekiančių kavinės langų, į tolį, kur teka vingiuota upė. Niekada nežinai, kas laukia už posūkio. Bet jeigu tiki, kad švarus vanduo, tokį ir pamatysi.