Vertėja ir gidė Loreta Vasilj prieš trisdešimt penkerius metus atvyko į tuometinę Jugoslaviją. Iš pradžių trumpai gyveno Slovėnijoje, o paskui apsistojo Kroatijoje, pirmiausia – Rijekos uostamiestyje. Dabar jos šeima susikūrė jaukią buitį žaviame kurortiniame Lovrano miestelyje.
Esate savotiška meilės tremtinė. Būdama tuomečio Kauno politechnikos instituto studentų meno kolektyvo „Rasa” šokėja susipažinote su savo gyvenimo žmogumi. Bet tais laikais ryžtis, o juo labiau – gauti leidimą išvykti buvo šis tas iš fantastikos
srities.
Mano likimas, skyręs gyventi toli nuo gimtinės, gal ir buvo neįprastas bei įdomus sovietmečio laikais, kai išvykstančiųjų svetur buvo nedaug. Dabar Lietuvoje tai kasdienis, nieko nestebinantis reiškinys.
Nelabai sutikčiau būti vadinama meilės tremtine: tremtinys
priverstinai keičia gyvenimo vietą, o aš tai padariau sava valia. Amūro strėlės dažnai nepaiso jokių tradicijų nei taisyklių, taigi ir man jos iškrėtė pokštą – pataikė ne į šalia studijavusį mediką, o į svetur gyvenantį juodaplaukį kroatą, sutiktą tarptautiniame studentų renginyje.
Jaunam ir įsimylėjusiam žmogui – jūra iki kelių. Tada nesvarstoma apie jokius sunkumus. Taigi studijuodama Kaune bei šokdama „Rasos” ansamblyje ir atšokau nuo Baltijos iki Adrijos jūros pakrantės.
Išmoko nesigailėti
Namiškiams turbūt nekėlė džiaugsmo jūsų sprendimas išvykti svetur?
Tikrai nenudžiugo Utenoje gyvenantys tėvai. Per vestuvių puotą ašara braukiama vien dėl to, kad vaikai palieka namus, ogi čia – ne tik kiti namai, bet ir tolima, nepažįstama, keliomis sienomis atitverta šalis už devynių jūrų marių.
Tikiuosi, negrįžtamai praėjo laikai, kai Lietuvą nuo pasaulio skyrė vadinamoji geležinė siena, dešimtmečius sunkinusi į užsienį išvykusių žmonių gyvenimą. Apie buvusias administracines kliūtis, apie pokalbius su saugumiečiais ir pasiuntinybėse dirbančiais diplomatais, kurių sprendimus kažkas taipogi akylai stebėjo, apie keliones rusiškais traukiniais su ratų keitimo ceremonijomis pasienyje bei tragikomiškomis muitininkų kratomis galima būtų parašyti ištisus romanus, tačiau vargu ar jie kam nors būtų įdomūs.
Tai buvo mums skirti gyvenimo išbandymai ir patirtis, kurią šiandien
menu jau su atlaidžia šypsena. Manau, kad be kantrių ir atkaklių to meto išeivių, kurie išklibino pirmuosius akmenėlius Berlyno sienoje, ši būtų stovėjusi ilgiau…
Aplinkiniai turbūt dažnai smalsauja, ar nesigailite toli išvykusi, ar nesiilgite Lietuvos?
Seniai išmokau nesigailėti dėl jokių praeities sprendimų.
Mums nelemta žinoti, kaip būtų buvę pasirinkus kitus kelius. Prislėgus sunkumams kroatai mėgsta sakyti, jog ir ant kuklaus, ir ant prabangaus altoriaus stovi po kryželį, tad išvengus vienų negandų lemtis tikrai būtų mestelėjusi kitų. Kas žino, ar jos būtų buvusios mažesnės. Mes per dažnai linkstame dėl savo gyvenimo kaltinti tam tikras aplinkybes ir kitus žmones pamiršdami, kad vidinis pilnatvės jausmas, lemiantis ir žmogaus laimę, daug labiau priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į gyvenimą ir pasaulį.
Namie kalba lietuviškai
Papasakokite apie saviškius – vyrą ir abi dukras. Ar nekyla noras grįžti gyventi į Lietuvą?
Grįžti kol kas neketinu, čia mano namai ir šeima. Drauge su vyru Želimiru („želim mir” reiškia – „noriu taikos”, Kroatijoje tai populiarus vardas) užauginome dvi dukras – Dainą ir Martyną. Vyresnėlė dirba bendraudama su turistais net septyniomis kalbomis, ne vienas Opatijoje besisvečiuojantis turistas maloniai nustemba viešbutyje prakalbintas ir lietuviškai. Jaunėlė baigė kompiuterinio dizaino ir psichologijos studijas ir bando pradėti savo verslą. Lietuviškai galime susikalbėti visi keturi. Šiuo metu nerimauju gal tik dėl mamos, kurią per tokį atstumą sunkiai pasiekia vis labiau jai reikalingas mūsų dėmesys ir šiluma. Laimė, brolis gyvena arčiau.
Loreta, kai išgirdau jus prabylant lietuviškai – aiktelėjau. Kalbate geriau nei dažnas tėvynainis. Dabar įprasta, kad pagyvenęs porą metų JAV žmogutis jau veblena lietuviškai su baisiu akcentu.
Šiandien iš Vilniaus į Kroatiją galima nuskristi greičiau, nei mašina nuvažiuoti iki Klaipėdos, visur prieinamos žinios internetu, palydovinė televizija. Taigi norint tikrai galima palaikyti ryšį su gimtine ir ten likusiais artimaisiais, puoselėti kalbą, domėtis kultūra. Naudojuosi visomis naujai atsiradusiomis galimybėmis.
Manau, kad Kroatijoje radus antrąją tėvynę man pavyko neprarasti ir pirmosios, tapti kukliu tas dvi tolimas šalis siejančiu tiltu.
Išskirtinė licencija ir Jurgos romanas
Kaip klostėsi profesinė karjera?
Atvažiavau į tuometinę Jugoslaviją baigusi Kauno politechnikos institutą, po papildomų kompiuterių kursų daug metų dirbau įvairiuose skaičiavimo centruose. Vėliau, abiejose šalyse pasikeitus aplinkybėms, įgijau išskirtinę gido licenciją ir džiaugiuosi galimybe turistus iš Lietuvos, kurių kasmet vis daugėja, lydėti į gražius šios šalies nacionalinius parkus bei salas. Esu kol kas ir vienintelė teisme prisiekusi lietuvių-kroatų kalbų vertėja. Didėjant žmonių srautui atsiranda, deja, ir vagystėmis bei kriminaline veikla užsiimančių tėvynainių…
Išvertėte Jurgos Ivanauskaitės „Raganą ir lietų”. Kodėl
pasirinkote būtent Jurgos romaną? Priminkite ir kitus savo vertimus.
Pirmąją mano išverstą knygą, tai buvo I.B.Mažuranič, kurią kroatai laiko savo H.Ch.Andersenu, pasakos, dar sovietmečiu išleido „Vagos” leidykla. Dėl tų gražių, su politika visai nesusijusių sakmių ir aš, ir leidėjai turėjome didelių nemalonumų. Pasakoms pasirodžius knygynų lentynose kažkas išsiaiškino, kad vertėjas, gyvenantis ir dirbantis užsienyje, per sieną pervežė rankraščius, neturėdamas Maskvos leidimo. Net jei jo būtume prašę, nebūtume gavę – cenzoriai skaitė ir laimino tik tas knygas, kurios jau buvo išverstos į rusų kalbą… Taigi ta „nuodėmė” keliems dešimtmečiams buvo užtrenkusi visų leidyklų duris. Šiandien leidėjus varžo jau nebe politika, o pelno dėsniai, ir didesnių tautų garsiau išreklamuotos knygos yra paklausesnės nei mažiau žinomų tolimų kraštų literatūra. Džiaugiuosi, kad patarpininkavus J.Ivanauskaitei Lietuvoje vis dėlto išleisti keli mano vertimai. Tai iškilios kroatų asmenybės ir rašytojos Vesnos Krmpotič daugiasluoksnių pasakų rinkinys bei jos poetinių apmąstymų knygelė „Šimtas ir aštuoni”.
Na o „Raganą ir lietų” aš pasirinkau ne pati. Frankfurto mugėje knyga susidomėję Zagrebo leidėjai internete dairydamiesi vertėjo susirado mane.
J.Ivanauskaitės pasaulėjauta man labai artima, knygos vertimas suteikė progą su rašytoja ir asmeniškai susipažinti bei pabendrauti, taigi atidžiai sekiau Jurgos kovą su liga, vyliausi ir liūdėjau drauge su visais ją mylėjusiais draugais bei gerbėjais.
Šurmulio netrikdoma erdvė
Jūs tokia trapi, moteriška, o braunatės į kalnus, ieškote iššūkių. Tai nauji savęs atradimai?
Į kalnus mane vilioja ne fizinių jėgų išbandymo galimybė, o gamta. Plati, atvira, minios šurmulio netrikdoma erdvė padeda žmogui panirti į gilesnius sielos klodus, kur slypi būties grožio bei prasmės suvokimas.
O kas jums yra meilė?
Tikiu, kad meilė yra mūsų gyvenimo pagrindas. Čia, žinoma, turiu galvoje ne tik vyrą ir moterį siejančius jausmus, kurie šiandien, ko gero, per daug viešinami ir pabrėžiami. Tai ir meilė gamtai, bet kuriai gyvybės apraiškai, pasauliui ir gyvenimui apskritai. Meilės neapšviestas gyvenimas būtų nykus ir bespalvis, jos sparnų nepakylėti žodžiai, garsai ir spalvos netaptų meno kūriniais, o mūsų apmąstymai ir pastebėjimai – gilia išmintimi.
O ilgesys?
Ilgesys, ko gero, tos pačios meilės išraiška, tai jos nuojauta, laukimas ir viltis.
O tėvynė?
Tėvynės sąvoka man taipogi kur kas platesnė už geografinę buvimo vietą. Galbūt tai gilios gyvenimo medį maitinančios šaknys, neleidžiančios nudžiūti ir toms šakoms, kurios peržengė savo kiemo ribas.
Kas šiandien gena į užsienį Lietuvos žmones?
Kiek žmonių, tiek skirtingų priežasčių. Vieni tikisi prasigyventi, kiti ieško profesinių žinių, meilės ar tiesiog nuotykių. Nemanau, kad tai Lietuvai prarasti žmonės. Dauguma jų, patenkinę savo ambicijas, grįš su nauja patirtimi, dalysis ja ir skleis kitais būdais.