Blunkantys prisiminimai

Rudeninės sutemos pažeria nostalgijos kibirkščių, kai norisi jaukiai įsitaisyti prie židinio ir perversti senus nuotraukų albumus. Tik ar turime ką vartyti?

Ruduo. Ramybės ir sentimentų metas. Triukšmingos vasaros išlydėtuvės. Gera tiems, kurie laukė rudens, kad įmerktų pėdas į liūties pagirdytą ežerą, tyvuliuojantį šalia tėvų sodybos. Džiaugsmu netveria ir tie, kurie kaip tik dabar gali iki sielos alpulio pasinerti į tylą atkraginę galvą išlydėti ankstyvą gervių virtinę, vaikštinėti rudenėjančio miško takais.

Atokvėpio valandėlė

Psichologai sako, kad ruduo yra tinkamesnis laikas pailsėti žmonėms, trokštantiems ramaus atokvėpio. Esą būtent tada užvaldo įstabios gamtos pajauta, žavi ir užburia jaukumas. Manoma, kad rudenį atostogas renkasi žmonės, pavargę nuo kasdienių rūpesčių, intensyvaus gyvenimo tempo, norintys susikaupti ir pabūti su savo mintimis.

Ruduo tuo ir mielas, kad neįpareigoja plėšytis ir planuoti aktyvaus laisvalaikio, ieškoti pramogų ar leistis į užsienio keliones. Rudenį gali stačia galva nerti į pasyvų poilsį ir nesijausti iškritęs iš konteksto.

Prisimenu, kaip aktorė Doloresa Kazragytė pasakojo apie savo atostogas, tiesa, vasaros, Labanoro girioje: „Atsipalaiduoju ir ramybę randu gamtos prieglobstyje: kalbuosi su medžiais, paukščiais, žalčiais, besirangančiais aplink mano tiltelį. Maudausi, žvejoju, renku grybus. Sodyboje visada atsiranda veiklos: aplinką pagražinti, laužavietę sutvarkyti, su kaimynais paplepėti ar vieškeliais paslampinėti. Kaime net lietus savotiškai žavi: pasikuriu krosnį ir stebiu ežerą pro langą.“

Laukė „išskrendančio paukščiuko“

Panašų pilnatvės jausmą teko pajusti rugsėjo viduryje viešint pas tėvus kaime, kur oras sodriai kvepia ne tik mišku, bet ir vagą riečiančiu Nemunu. Tokiame ramybės kampelyje susisupusi į pledą ir apsikabinusi karštos kmynų arbatos puodelį varčiau senus tėvų ir senelių nuotraukų albumus. Iš kur ne kur jau gelstelėjusių juodai baltų fotografijų žvelgė mylimi veidai. Tvarkingai suklijuotos nuotraukos liudijo džiugias akimirkas ir laikus, kai pozuodami senoliai šypsojosi ir laukė, kol iš fotoaparato objektyvo „išskris paukščiukas“.

Versdama kartotinius albumų lapus ir peržiūrėdama į priklijuotus kampelius sukaišiotas nuotraukas susimąsčiau, kad nuo tų laikų, kai buvo padarytos pirmosios fotografijos, jau praėjo daugiau nei pusantro šimto metų. O praeities vaizdai išliko.

Dar ne per vėlu?

Skaitmeninės fotografijos viską pakeitė. Užtenka spustelėti mygtuką ir prašom: atostogų, gimtadienio, krikštynų ar kitų svarbių dienų akimirkos. Kadaise kruopščiai klijuotos į albumus, dėtos į išraižytas medines dėžutes, vokus, dabar nuotraukos dažniausiai laikomos kompiuteriuose ar kompaktiniuose diskuose. Vis mažiau vaizdų, užfiksuotų fotoaparatu, perkeliama į popierių. Negi fotografija, kaip praeitį liudijantis dokumentas, paprasčiausiai išnyks?

Laikydami nuotraukas kompiuteryje rizikuojame, kad jos bus sunaikintos viruso arba tiesiog negrįžtamai dings sugedus kompiuteriui. O ir kompaktiniuose diskuose įrašyta informacija, sakoma, nepakitusi išlieka tik trejus ketverius metus.

Gali būti, kad mūsų vaikai jau neturės malonumo įsitaisę prie židinio sklaidyti nuotraukų albumų. Kažkur giliai virpteli sentimentalumas. Norisi kuo greičiau perkratyti kompiuterį ir atsirinkus gražiausius kadrus skubėti jų daryti. Po to kruopščiai suklijuoti į didelį ir storą albumą, surašyti svarbiausias datas ir įspūdžius. Puiki dovana visai šeimai. Gal dar ne per vėlu?

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.