Dvidešimtasis džiazo ruduo

Spalio 11-14 dienomis sostinėje rengiamas jubiliejinis, 20-asis, „Vilnius Jazz“ festivalis. Apie jo naujoves ir tradicijas pasakoja šio festivalio sumanytojas ir vadovas, Europos džiazo tinklo direktorių tarybos narys Antanas Gustys.

– Kuo išsiskirs šis festivalis?

– Per jubiliejinį renginį nusprendėme daugiausia dėmesio skirti vadinamajai Vilniaus džiazo mokyklai – kiekviename koncerte pasirodys sostinės džiazo atlikėjai. Verta paminėti du didelius ir originalius projektus – specialiai festivaliui rengiamas Arūno Šlausto pasirodymas su „Chordos“ styginių kvartetu bei įspūdinga Dainiaus Pulausko grupės programa.

Vilniaus džiazo atlikėjai pasirodys ir tarptautiniuose projektuose, iš kurių ryškiausias koncertas – Vladimiro Tarasovo ir saksofonų kvarteto „Rova“ iš JAV. Beje, tai vienas pačių žymiausių saksofonų kvartetų pasaulyje. Kitas ne mažiau svarbus danų grupės „Ibrahim Electric“ koncertas. Ji muzikuos kartu su ryškiausiu Lietuvos jaunuoju saksofono virtuozu Liudu Mockūnu. Be minėtų koncertų, klausytojai galės išgirsti ir vieno unikaliausių Lietuvos džiazo gitaristų Juozo Milašiaus solinę programą.

Dar vienas šio jubiliejinio festivalio siekis buvo pakviesti tą džiazo žvaigždę, kuri, galima sakyti, formavo festivalio įvaizdį, legendinę Tuvos vokalistę Sainkho Namtchylak. Ji koncertuos festivalio uždarymo vakarą.

– Kur vyks koncertai?

– Dalis koncertų tradiciškai bus rengiami sostinės Rusų dramos teatre, o naktiniai jam session persikels į „Neringos“ restoraną. Daugelį metų festivalį rengėme Respublikiniuose profsąjungos kultūros rūmuose ant Tauro kalno – tai buvo fantastiškai gera vieta, ir su nostalgija prisimenu tuos laikus. Per pertrauką ar po koncerto išėjus iš salės visas Vilnius būdavo po kojom – tokio vaizdo ir jausmo niekur kitur neteko patirti. O Rusų dramos teatrą vėliau pasirinkome todėl, kad ten puiki akustika, ir tinkamesnės vietos džiazo koncertams Vilniuje nėra. Nors seniai neremontuotame teatre kyla problemų su elektros įvadais jautriai muzikantų aparatūrai tinkamai pasijungti, mano akimis, šis teatras toks švelniai „džiaziškai“ patriušęs ir festivaliui suteikia laisvės pojūtį.

– Festivalio programa žada ir naktinius jam session. Kuo jie išskirtiniai?

– Jam session – tai festivalio tradicija, neformalūs muzikantų ir publikos naktiniai susitikimai po vakaro koncertų, savotiška jų laisvalaikio praleidimo forma, muzikinio bendravimo ir apsikeitimo patirtimi vakaras. Dažnai per tokius naktinius improvizacijų ir netikėtus muzikantų susitikimus gimsta naujų projektų, naujų idėjų ir programų.

– Kokių tradicijų atsirado per dvidešimt metų?

– Viena festivalio kertinių misijų – pritraukti ir paskatinti jaunuosius atlikėjus bei džiazu sudominti jaunąjį žiūrovą. Prieš festivalį organizuojame respublikinį jaunųjų džiazo talentų konkursą „Vilnius Jazz Young Power“, kurio trys stipriausi dalyviai kviečiami pasirodyti „Vilnius Jazz“ festivalio programoje. Per festivalį iš šių atlikėjų publika ir komisija išrenka Didžiojo prizo nugalėtoją.

Dar viena festivalio tradicija – tai specialus prizas už nuopelnus Lietuvos džiazui. Šiemet toks prizas bus įteiktas jau ketvirtą kartą. Tokius apdovanojimus jau yra gavę muzikologai Jūratė Kučinskaitė ir Liudas Šaltenis bei saksofonininkas Liudas Mockūnas.

Kasmet festivalyje stengiamės pristatyti ir lietuvių džiazo atlikėjų kompaktinę plokštelę. Nors tai tik vienas toks albumas per metus, jis yra svarus indėlis į Lietuvos džiazo kultūrą.

Šiemet pradedame dar vieną naują tradiciją – nuo šiol į programą bus įtraukiamas ir klubinio džiazo koncertas, šiemet jame pasirodys vokalistė iš JAV Monika Heidemann su grupe ir vilniečių kolektyvas „Magic Mushrooms“.

– Kaip bėgant laikui keitėsi festivalio mastas?

– Festivalis per dvidešimt metų tam tikru požiūriu išliko toks pat. Jis tebėra nedidelis ir mes neturime tikslo jį plėsti. Mūsų šūkis: „Mažas, bet gražus.“ Todėl festivalis trunka keturis savaitgalio vakarus, o kai kuriomis dienomis surengiame po du koncertus. Tokia festivalio apimtis labai pasiteisina. Per šias dienas pristatome naujas džiazo sroves ir naujausius projektus – kaip tik tai, kas tuo momentu aktualu džiazo pasaulyje.

– Kaip vyko pirmasis festivalis, juk 1988 metų situacija buvo nelengva?

– Iš tiesų pirmasis festivalis įvyko 1987 metais Lietuvos mokslų akademijos salėje. Tačiau tai buvo dar labai nedidelis festivalis, kurio tada nedrįsome įvardyti pirmuoju tarptautiniu festivaliu, dalyvavo tik kelios grupės iš Lietuvos, Leningrado ir Kijevo. Mums buvo netikėtas toks didelis publikos palaikymas, kokio tąsyk sulaukėme. Todėl kitais metais pasiryžome surengti tikrą tarptautinį festivalį. Taigi festivalio veiklą skaičiuoti pradėjome nuo 1988 metų. Tais metais, be Lietuvos, Europos ir tuometinės Sovietų Sąjungos atlikėjų, atvyko ir JAV muzikantai. Pirmaisiais metais buvome visai nežinomi, todėl buvo sunku prisikviesti norimus atlikėjus. Be to, ir laikai buvo kitokie – be mobiliųjų telefonų ir elektroninio pašto. Vienintelė susisiekimo priemonė – laiškai, kurių tekdavo laukti daugiau nei po mėnesį. Bendravimas vyko beviltiškai lėtai. Kildavo keblumų ir dėl to, kad kiekvienam užsienio atlikėjui tekdavo parūpinti vizas. Nepaisant visko, festivalį vis dėlto surengėme.

– Gal organizuojant festivalius pasitaikė ir liūdnai komiškų situacijų?

– Jų netrūko tuomet, kai festivalio organizavimą apsunkino diplomatinė ir ekonominė blokada. Niekuomet nepamiršiu, kai per politinę blokadą, draugų iš Maskvos ir Leningrado padedami, organizuodavome užsienio atlikėjų iškvietimus. Jie tarsi vykdavo koncertuoti į Maskvą ar Leningradą, tačiau tranzitu išlipdavo Vilniuje, sugrodavo festivalyje ir, nepasiekę tariamai finalinio kelionės taško, grįždavo atgal.

Per ekonominę blokadą trūko benzino, o organizuojant festivalį neišvengiamai buvo reikalingas automobilis. Todėl pačiam tekdavo važiuoti ant Minsko plento ir iš baltarusių supirkinėti degalus. Visas mano garažas tada buvo užkrautas benzino talpomis.

-O muzikantai laikydavosi iš anksto duoto žodžio?

– Kadangi festivalyje dalyvauja daug atlikėjų, atsitiktiniai nesklandumai tiesiog neišvengiami ir jų pasitaiko kasmet. Todėl tokie dalykai, kai atlikėjas pamiršta ar pameta pasą arba pavėluoja į lėktuvą ir dėl to nepasirodo koncerte, mums ne naujiena. Tai kaskart sukelia stresą ir priverčia gerokai pakoreguoti programą.

Pats skaudžiausias ir labiausiai sutrikdęs festivalio eigą įvykis – tai 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolis Niujorke. Po kelių dienų kaip tyčia turėjo vykti mūsų festivalis. Po Niujorko tragedijos sutriko oro uostų darbas ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Todėl tais metais neatvyko ryškiausia festivalio žvaigždė iš JAV „Kurt Elling Quartet“ bei atlikėjai iš Indijos ir Suomijos, bet festivalis vis tiek įvyko.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.